Vilkyčiuose gyvenanti ilgaamžė jaunystėje matė Hitlerį

Ilgaamze Rumsiene„Daug dirbau, buvau neišalkusi ir nepersivalgiusi. Visad linksmiai reik gyventi, visus vargus stumti šalin, o džiaugsmus prisitraukti. Gyvenimas yra visoks – ir blogas, ir geras, ir nėra namų be dūmų“, – išmintimi dalijasi 95 metų jubiliejų pasitikusi Stasė Rumšienė, gyvenanti Vilkyčiuose.

Per savo amžių senolė matė visko: ir šilto, ir šalto, ir gero, ir blogo, tačiau niekada neprarado gyvenimo džiaugsmo ir humoro jausmo. Šiuos bruožus įskiepijo ir savo dukroms.

Tuo įsitikino jubiliatę pasveikinti atvykę svečiai: Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis, Socialinės paramos skyriaus Socialinių paslaugų poskyrio vedėja Audra Barauskienė, Saugų seniūnė Dalia Rudienė.

Nuo vaikystės tarnavo

Senolė džiaugėsi atvykusiais svečiais ir papasakojo savo gyvenimo istoriją.

Ji gimė Telšių rajone ir buvo vos 12-os metų, kai neteko tėvų. „Buvo labai skaudu išgyventi mamytės mirtį“, – graudinosi ilgaamžė.Ilgaamze Rumsiene 3

Nuo mažų dienų ji tarnavo pas ūkininkus. Karves ganydavo iki Visų Šventųjų dienos, vėliau eidavo į mokyklą. Lyg vakar prisimena, kaip rytmečiais klumpėse kojos šaldavo.

Vėliau, ieškodama geresnio uždarbio ir skalsesnio duonos kąsnio, Stasė iš Žemaitijos pėsčiomis parėjo į Klaipėdos kraštą. Bateliai suplyšo, kol tokį kelią įveikė.

Gyvenimas – lyg iš filmo

Sunki buvo ilgaamžės vaikystė, bet ir vėlesni metai ne lengvesni, nes teko išgyventi sunkų karo ir pokario laikotarpį. Atsiminimai lyg kadrai iš kinofilmo keitė vienas kitą.

S.Rumšienė gerai pamena, kaip Klaipėdos Teatro aikštėje pamatė Hitlerį: „Jis atvažiavo į Anikės aikštę. Aš tarnavau pas tokį …, šeimininkas pakinkė arklius į vežimą ir mus visus vežė Hitlerį pasveikinti. Turėjome sakytai: „Hai Hitler“.

Kai Stasė tarnavo pas našlę, kuri augino tris mažus vaikus, teko saugotis nuo rusų kareivių. Moterys apsimuturiuodavo skarmalais, išsivirdavo bulvių su lupenomis, išsitepliodavo veidus. Atėję kareiviai sakydavo, kad „brudnos“, negražios čia gyvena, ir išeidavo.

Kartą ją sugavo ir išvežė į Klaipėdą, kur reikėjo kareivių arkliams šieną presuoti. Nieko valgyti neturėjo, tai kareiviai atlauždavo šiek tiek duonos. Senolė prisimena, kad kai parveždavo ruginių miltų, tai išsivirdavo tokią sriubą kleckynę. Kaip gardu buvo!…

Baisi buvo Klaipėdos krašto žmonių evakuacija gilyn į Vokietiją. Stasė su šeimininke arkliais buvo netoli Karaliaučiaus privažiavusios.

Dukros Alvyra ir Klevita yra mačiusios sukrečiantį filmą (pavadinimo neprisimena), kurio siužetas labai panašus į mamos patirtus išgyvenimus.

Mokėjo arti ir akėti

Ištekėjo Stasė 25-erių, vyrą Justiną jai pripiršo toks Rumbutis. Vaikinas irgi buvo panašaus likimo – 7 metų liko be tėvų. Jaunuoliai greitai atšoko vestuves. „Švėkšnos kunigėlis suvinčiavojo“, – šypsosi senolė.

Buvo pokario metas, vestuvių neturėjo iš ko kelti, tad svečiai vaišinosi kugeliu.

Šeima gyveno Vilkmedžių kaime, ir visos keturios jų dukros gimė ten. „Keturios dukros kaip ąžuolai – Klevita, Danutė, Alvyra, Angelė“, – šmaikštauja senolė.

Stasė dirbo lauko darbininke, augino vaikus. Justinas arklius šerdavo, ji pagelbėdavo.

„Aš viską mokėjau – ir arti, ir akėti, ir šieną pjauti, nes vyras penkiolika metų buvo ligonis, negalėjo sunkiai dirbti, „biški“ mėgo ir išgerti“, – neslepia senolė. Su Justinu Stasė išgyveno 40 metų.

Patiko skaityti

„Dabar aš atostogauju. Laukiu, kol traukinys atvažiuos, ir ten aš važiuosiu“, – šmaikščiai į klausimą, ką veikia šiandien, atsako senolė. Ji jaučiasi visų gerbiama ir mylima, ja rūpinasi kartu gyvenanti duktė Alvyra.

Stasė prisimena, kad kai prieš 5 metus valdžios atstovai ją sveikino su 90-uoju gimtadieniu, linkėjo susitikti ir per 95-metį. Šiandien ji sako norinti ir 100 metų sulaukti.

Anksčiau, kol dar gerai matė, S.Rumšienė labai mėgo skaityti. Jai patiko Juozo Baltušio „Parduotos vasaros“, Ievos Simonaitytės „Vilius Karalius“.

„Kai eidavom į mokyklą, turėdavom mamai iš bibliotekos knygas nešti“, – sako Klevita ir Alvyra.

Per visą savo gyvenimą Stasė neprarado dar vieno dalyko – tikėjimo. „Labai tikiu į Dievą, ir daug stebuklų esu patyrusi“, – neslepia senolė.