Vilkyčiuose peržengtas astronominio rudens slenkstis

Baltų vienybės diena – Lietuvos ir Latvijos atmintina diena, minima rugsėjo 22 d., pažymint 1236 m. įvykusį Saulės mūšį, kuriame susivieniję žemaičiai ir žiemgaliai sumušė ir sunaikino popiežiaus Grigaliaus IX paskelbtą į kryžiaus žygį išvykusį Kalavijuočių ordiną. 2000 m. Lietuvos ir Latvijos Seimai Saulės mūšio dieną paskelbė Baltų vienybės diena. Tądien saulė pasiekia rudens lygiadienio tašką.

lygiadienis

Bendrą mūsų protėvių genčių pavadinimą – baltai, kaip mokslinį terminą XIX a. viduryje pateikė mokslininkas G. Neselmanas. Nuo tada jis visuotinai vartojamas. Vardą lėmė tų genčių gyvenamosios teritorijos geografinė padėtis prie Baltijos jūros.

Baltų genčių (kuršių, sėlių, žemaičių, lietuvių, aukštaičių, žiemgalių) telkimasis į didelius junginius, galop į valstybę – sudėtingo ir ilgo proceso išdava. Lietuvos teritorijoje gyvenusias baltų gentis siejo giminystės ryšiai, bendros tradicijos, vienodi laidojimo papročiai. Baltų gentys kultūros požiūriu panašios, panašios ir jų religijos. Protėviai garbino gamtą, o nesuvokiamus jos reiškinius laikė nežemiškomis jėgomis. Įsikūrusios toje pačioje teritorijoje, jos išgyveno tam tikro pastovumo laikotarpį, tačiau vis dažniau baltams tekdavo kautis su užpuolikais, ginti gyvybę, žemes. Turtėjant bendruomenėms dažnėjo susirėmimai.

Baltų vienybės diena sutampa, kad Rudens lyge (lygiadieniu), kai diena susilygina su naktimi. Tai astronominio rudens pradžia, kai naktis tampa ilgesnė už dieną ir toliau ilgėja. Kaip kiekvienas ryškus gamtos pokytis, ši diena Lietuvoje buvo nuo seno laikoma švente, būdavo džiaugiamasi derliumi, dėkojama dievui Žemininkui.

Atsisveikinti su astronomine vasara, pažymėti Baltų vienybės dieną į Vilkyčius (Saugų sen.) susirinko būrelis dalyvių. Renginio „Baltų vienybės ugnies sąšauka“ siela, vietos menininkas, baltiškųjų tradicijų puoselėtojas Darius Vilius su bendraminčiais kvietė pagerbti baltų tautų bendrystę, renginį vainikuojant Vilkyčių parke sukrautu laužu – Gyvybės medžio simboliu, dainomis ir bendryste. Gyvybės medžio simbolis byloja apie lietuvių glaudų ryšį su gamta, jų pasaulėvaizdį bei tikėjimus.

Baltų vienybės simbolis – ugnis, tądien degusi Vilkyčiuose buvo uždegta daugelyje kalvų ar piliakalnių, prisimenant, kad baltų gentys signaliniais laužais kažkada įspėdavo viena kitą apie artėjantį priešą. Į dangų kylant žaižaruojantiems ugnies stulpams, lydimiems klaipėdietės muzikologės Rūtos Vildžiūnienės ir etnografinio ansamblio dainininkų dainų bei poeto Jono Strielkūno eilių priminė amžinąsias vertybes, besisukantį metų ratą ir mūsų visų baltiškąjį pradą.

Žengdami per šį astronominio rudens slenkstį, atšventę lygiadienį, padėkoję dievams už subrandintą derlių dalyviai vaišinosi žolelių arbata, pyragais ir mėgavosi ramiu rudens vakaru po žvaigždėtu dangum, neskubėdami iš šios, pačių sukurtos ramybės oazės skirstytis namo.