Dvi bendruomenės dirba, viena – rėkauja, kariauja ir rašo skundus. O kai rėkiantiems pristinga jėgų, pastiprinimą iš Šilutės pasikviečia. Toks įspūdis susidarė pirmadienį pabuvojus Saugų seniūnijos Vilkyčių kaimo trijų bendruomenių susirinkime, kuriame aptarta bendruomenių veikla, kitos aktualijos.
Bendruomenė „Veiviržo slėnis“ baigia įgyvendinti 3 projektus, „Švento Brunono“ bendruomenė sutvarkė kai kurias patalpas buvusiuose kultūros namuose. O bendruomenės „Viltis“ veikla – nesibaigianti kova: su vėjo jėgainėmis, su skalūnų dujų ieškotojais, su „nieko nedirbančia“ seniūnija, pastaruoju metu – ir su vandens tiekėjais. Dešimtys „Vilties“ raštų su įvairiausiais reikalavimais išsiuntinėta į seniūniją, Savivaldybę, STT, Vidaus reikalų ir Susisiekimo ministerijas, Kelių direkciją, Valstybinę maisto ir veterinarijos bei kitas sostinės tarnybas.
Tą susirinkime patvirtino ir pats „Vilties“ bendruomenės pirmininkas Darius Vilius: „Rašyti projektų mes neprivalome. Mes kariaujame“, – dėstė apie savosios bendruomenės veiklą papasakoti paprašytas vilkytiškis kalvis…
Tvarko kapines, koplyčią, viešas erdves
Rajono bendruomenių asociacijos pirmininkė Marijona Janavičienė informavo apie Vilkyčių bendruomenių veiklą. Jauniausia, dar nė metų neturinti „Švento Brunono“ bendruomenė, kuriai vadovauti ėmėsi veiklus naujasis klebonas Vytautas Tamašauskas, sparčiai tvarkosi savo valdose. Jos nariai jau sutvarkė koplytėlės ir šarvojimo patalpas, kurios yra buvusiuose kultūros namuose.
Bendruomenė „Veiviržo slėnis“, kuriai vadovauja Romualdas Baltrukonis, žengia jau į trečią projektą. Pirmajam gavę 20 tūkstančių litų, jos nariai sutvarkė viešąją kaimo erdvę, joje dabar galima pailsėti. Parengęs paraišką vietos kapinaičių sutvarkymui, „Veiviržo slėnis“ iš asociacijos „Lamatos žemė“ gavo dar 25 000 litų. Pasak Saugų seniūnės Anastazijos Oželytės, šis projektas ypač svarbus seniūnijai, mat jos teritorijoje yra apie 40 senų kapinaičių, tad visas tinkamai prižiūrėti yra sunku.
„Veiviržo slėnis“ ruošiasi išleisti ir leidinį dviem kalbomis apie Vilkyčių praeitį ir dabartį, organizuojama kraštiečių sueiga – šventė, kuri vyks gegužės 4-ąją. Vilkytiškiai prašomi jau dabar kviesti savo artimuosius atvykti į šventę, kuri sutaps su Šv.Brunono atlaidais ir Motinos diena.
„Tai rezultatai, kuriuos jau pajutote visi ir kurie geriausiai rodo, jog ne visada reikia didelių investicijų, norint padaryti gerų darbų“, – sakė M.Janavičienė. Ir pasidžiaugė, kad „Veiviržo slėnis“ šiemet jau imasi organizuoti kaimynams mokymus ir seminarus apie kraštovaizdžio formavimą. Į Vilkyčius atvykę lektoriai dvi dienas mokys čionykščius gražinti savo sodybų aplinką, o birželį jau planuojama išrinkti gražiausias kaimo sodybas.
„Kuo daugiau galvų, tuo daugiau idėjų“, – sakė M.Janavičienė ir kvietė visus prisidėti idėjomis prie savojo kaimo puoselėjimo.
Vandens tiekėjai kreipsis į teisėsaugą
Asociacijos pirmininkė neturėjo ką pasakyti tik apie trečiosios Vilkyčių bendruomenės „Viltis“ veiklą.
Šios bendruomenės pirmininkas D.Vilius visame rajone, o ir šalyje garsus tampa skundų rašinėjimu.
Paskutinysis D.Viliaus kūrinys – viešojoje erdvėje prieš kelias savaites išplatintas kreipimasis dėl vietos vandens kokybės („Šilutės naujienos“ apie tai išsamiai rašė balandžio 4 dienos numeryje).
Pirmadienio susirinkime dalyvavęs „Šilutės vandenų“ direktorius Alfredas Markvaldas dar kartą vilkytiškiams papasakojo, kad įmonė teikia viešą paslaugą, todėl paslaugos kokybę tikrina nemažai institucijų. Tai – Aplinkos ministerija, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) ir „Grota“ – sertifikuota įmonė, kuri atlieka visų rajono gręžinių monitoringą. Jei nustatomas didelis užterštumas geležimi ar kitomis medžiagomis, šilutiškiams duodami nurodymai, ką reikia tvarkyti.
„Sakyti, kad mes slepiame vandens tyrimų rezultatus, yra melas“, – teigė A.Markvaldas, neigdamas D.Viliaus išsakytus kaltinimus.
Be to, D.Viliaus teiginys, kad į geriamojo vandens klodus – 110-120 m gylį – gali patekti naftos produktų ir srutų ir kad vandentiekio vandeniui kenkia už tvartų sukrautas mėšlas, yra nesąmonė. Ten gali būti tik natūralios kilmės geležies ir amonio. D.Vilius painioja ir amonį bei amoniaką.
A.Markvaldas kreipėsi į laboratorijos, kurioje buvo tiriamas Vilkyčių vanduo, vadovą ir prašė paaiškinimo laborantės žodžiams: „Negana to, kad Lietuvos higienos normos apskritai didelės, jos dar viršijamos. Amonis pavojingesnis už viršytą geležies kiekį. Geriau tokio vandens nevartokite“.
Anot A.Markvaldo, šis teiginys neatitinka tikrovės, todėl jis žada kreiptis į teisėsaugą.
Pavojingas sveikatai, pasak A.Markvaldo, yra vanduo, kuriame geležies yra 2000 mg/l, norma (kai vanduo dar nekeičia juslinių sąvybių) yra 200 mg/l, o Vilkyčiuose randama 400-500 mg/l.
„Jei gautume bent 5 proc. pelno, seniai nugeležinimo įrenginius Vilkyčiuose būtume pastatę“, – sakė A.Markvaldas.
Vilkytiškiai priekaištavo, kad nugeležinimo įrenginius jų gyvenvietei žada jau nebe pirma rajono vadovų karta, kad įmonė irgi turi laboratoriją, tad išeina, jog tikrina pati save. Jie domėjosi, kodėl pusdienį nevartojus vandens atsukus čiaupą bėga drumzlinas vanduo, kodėl jį užšaldžius ir atšildžius irgi matomos drumzlės. Anot A.Markvaldo, tai nieko keisto, karbonatai nusistovi visada.
Keistokai nuskambėjo susirinkime dalyvavusios medikės Jūratės Kruvelienės teiginys, kad vanduo – gamtos dovana, tad ir mokesčio už jį vandentiekininkai neturėtų imti…
Smulkiai A.Markvaldui teko išaiškinti ir vandens kainos sudedamąsias, ir įtikinėti, kad kainą nustato ne patys vandens tiekėjai, o Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Rajono Taryba jos nepatvirtinti irgi negali. To niekaip nenorėjo suprasti Remigijus Paškauskas, vis reikalavęs naujų paaiškinimų.
A.Markvaldas priminė, kad vilkytiškiai per 2012 metus sunaudojo 20 000 kub. m vandens, o nuotekų oficialiai išleido tik 9000 kub. m. „Kur dar 11 000 kub. metrų?“ – klausė A.Markvaldas ir pats atsakė: „Upelyje ir grioviuose“.
Trečiadienį Vilkyčiuose VMVT specialistai paėmė geriamojo vandens mėginius, kuriuos tirs Vilniuje. Apie rezultatus informuosime.
Viešojoje erdvėje maža viešumo?
Seniūnės A.Oželytės prašymas, kad savo darbus pristatytų ir bendruomenės „Viltis“ vadovas, liko neišpildytas. „Mes neprivalome rašyti projektų, mums tenka teisybės ieškoti, mes kariaujame, o seniūnė su mumis nebendrauja“, – taip trumpai būtų galima apsakyti ilgą D.Viliaus kalbą.
„Gal „Vilties“ valdybos narys Kazimieras Gudžiūnas ką nors pasakys?“ – vylėsi seniūnė. Bet ir K.Gudžiūno atsakymas buvo netikėtas: „Valdybos vardu bendruomenėje viską daro Vilius…“
Ilgai D.Vilius vardijo visokiausius seniūnijai adresuotus savo raštus, paklausimus ir grasinimus kreiptis į teisėsaugą, ilgai aiškino, kaip seniūnė nekviečia jo į renginius (bet, pasak seniūnės, seniūnijos nebeorganizuoja nė vieno renginio, tam yra kultūros centrai), kad seniūnės darbe trūksta viešumo. „Visa seniūnijų veikla seniai viešojoje erdvėje sudėliota“, – argumentavo A.Oželytė.
Kliuvo nuo D.Viliaus ir vilkytiškiui, seniūnijos specialistui Kęstučiui Sadauskui, vos įterpusiam savo nuomonę: „Tau, Dariau, visi yra melagiai…“
Paminėsime tik vieną A.Oželytės atsakymą, kuris iliustruoja D.Viliaus reikalavimus.
„Parašė man Vilius sausio mėnesį raštą, kad laikas kelius greideriuoti. Rašte – advokato grasinimai ir baudžiamųjų straipsnių numeriai… Kas sausį greideriuoja kelius?“ – į tokį seniūnės klausimą atsakymo nebuvo.
Neturėjo D.Vilius ką pasakyti, ir kai A.Oželytė paneigė jo teiginį, jog pats vienas pastatė Vilkyčių ženklą: seniūnė priminė, kad jis kažkodėl pamiršo ir vėjo jėgainių statytojų, ir įmonės „Stamela“, ir seniūnijos paramą.
„Su visais seniūnijoje randame bendrą kalbą, net jei ir girtas ateina. Kada tu, Dariau, atsibusi?..“ – liūdnai paklausė seniūnė.
R.Jaruškevičius iš salės išprašytas
„Garsiausiai rėkia tas, kuris neturi ką pasakyti“, – šią taisyklę tądien akivaizdžiai patvirtino dar vienas susirinkimo dalyvis, beje, niekuo Vilkyčiams nenusipelnęs šilutiškis Rimantas Jaruškevičius. Akivaizdžiai matėsi, kad su bičiuliais jis atvyko palaikyti D.Viliaus.
„Kiek pinigų yra skirta Vilkyčių projektams? Jei kreipiatės į bendruomenę, tai jūs ir papasakokit, kiek tų pinigų gauta“, – tardė jis niekuo su bendruomenių projektų finansavimu nesusijusią seniūnę A.Oželytę.
„Kiek yra paraiškų? Kas turi informaciją? Ar „Veiviržo slėnis“ tik 3 projektus paruošė?“ – kliuvo ir M.Janavičienei. „Kas – Lietuvos vyriausybė ar Europos Sąjunga – reikalauja žymėti vištas? Privalot teikti informaciją“, – rėmė prie sienos seniūnijos žemės ūkio specialistą Arūną Rabačiauską.
O vienas iš D.Viliaus pakviestos grupės šilutiškių, Jungtinio demokratinio judėjimo narių, susirinkusiuosius prajuokino klausimu „Keliems metams yra renkama seniūnė?“…
Situacijoje nesiorientuojantys šilutiškiai taip trukdė kalbėtis vietiniams, kad šie netrukus jau pradėjo klausinėti vieni kitų, ką čia veikia tie „besiputojantys svečiai“. Vilkyčių seniūnaitis Vytautas Liutkus, keletą kartų bergždžiai bandęs užčiaupti į temą niekaip nepataikantį R.Jaruškevičių, išgirdo itin „išsamų“ šio atsakymą: „Man labai rūpi Lietuva“…
Beje, R.Jaruškevičius panašią destrukciją kėlė ir Šilutėje vykstant rajono vadovų susitikimui su bendruomene.
Vilkytiškiai nuo neprašytų svečių išsivadavo tik susirinkimui baigiantis: garsiai aidint supykusių susirinkusiųjų plojimams, R.Jaruškevičius su komanda iš salės buvo išprašyti…
Rašyti atsakymą