Deja, nei vokiečių, nei anglų ar amerikonų papročiai, kalba ir kultūra mums netiks, mes esame kelių tūkstantmečių gyvenusių baltų genčių palikuonys, turintys ypatingą kalbą, kultūrą, tad ir semkimės stiprybės iš savųjų šaknų.
Buvo ir vaišių, ir veiklos
Prasminga šventė šiemet šurmuliavo Vilkyčiuose rugsėjo 22-osios pavakarę – čia švęsta Baltų vienybės diena ir Rudens lygiadienis. Gal daugiau kaip dešimtmetį ši šventė organizuojama ir vyksta kasmet, o šiemet, iš rajono savivaldybės gavus etninės kultūros programai finansavimą, šventė atsiskleidė visu grožiu ir prasme.
Kintų Vydūno kultūros centras, kuruojantis kultūros renginius Saugų seniūnijoje, kartu su šventės siela, vilkytiškiu Dariumi Viliumi, suplanavo puikią programą. Renginys prasidėjo tautodailininkų ir amatininkų kūrybinėmis dirbtuvėmis. Kiek visko norėjosi išbandyti! Darija Šedienė mokė pasigaminti žalvarinį papuošalą, Birutė Servienė – puikų karpinį, Jūratė Kadilė – nusitapyti odinį papuošalą, Julija Jauniuvienė – sukurti šiaudinuką iš šiaudų, Lijana Gatelienė – išsidekoruoti pjaustymo lentutę, o Ingrita Riterienė su komanda kepė čirvinius moliūgų blynus – saulutes, visiems šventės dalyviams. Dalyviai vaišinosi ne tik blynais, bet ir žolelių arbata, pasigardindami medumi, o D. Viliaus mama iškepė didžiulį dubenį naminių sausainių, kurių pagungai neatsispyrė nė vienas.
Apeigos prie laužo
Visa šventės idėja, kaip ir dera, sukosi apie Baltiškąją saulutę – vieną svarbiausių baltų simbolių. Ji vaizduojama kaip auksinis ratas su spinduliais, kurie gali būti tiesūs arba lenkti, vienodo ilgio arba skirtingo. Baltiška saulutė yra saulės, gyvybės ir šviesos simbolis, ji buvo garbinama kaip dievybė, vadinama Saule.
Baltiškos saulutės vaizdai randami įvairiose baltų kultūros srityse. Net pats žmonių susibūrimas ir buvimas rate apie laužą – tikroji baltų saulutė, energetinė saulutė, tikino renginyje dalyvavusi Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė. Jaunajame Vilkyčių parko ąžuolyne, susibūrus prie ugniavietės, pagiedotos 9 kalendorinės giesmės, baltų deivės Medeinos – medžių, miško ir gamtos dievybės garbei. Giesmes vedė D. Vilius su bendraminčiais „Ruskalvos“ giedotojais, jiems pritarė visi.
Dainų vakarą tęsė Saugų moterų ansamblis „Vakarė“, sudainavęs Vydūno dainas. O ugniavietė nuolat buvo „maitinama“ gintaro dulkėmis, kurias galėjo kiekvienas čia esantis į ugnelę įmesti.
Dienos ir nakties lygę Vilkyčių parke vainikavo vienybės ugnies įžiebimas ir apeigos prie didžiojo laužo – už išsaugotą žodį, šalį, prigimtinės kultūros sąmonę, už dvasios turtus, už kelius į sėkmę.
Pasak D. Viliaus, laikas mus veda tokiais vingiais, jog tik belsdamiesi į protėvių vartus, naudodamiesi jų palikimu, atverdami mintis ir širdis, turime sau ir vieni kitiems užduoti ir atsakyti į esminį klausimą: „Kaip išsaugoti savo prigimtinę dvasinę šviesą ir išmintį, kaip puoselėti probočių paliktą atminties lobyną, kūrenti vienybės ugnį?“ Atsakymas paprastas: „Burkimės. Vieningai, darniai sukurkime šviesios jėgos gūsį, kad išsaugotume savo kalbą, žemę, savo dorą ir kultūros lobyną. Kuo dažniau semkimės drąsos, doros ir gyvenimo džiaugsmo iš protėvių. Viskas liko užkoduota mūsų kalboje, dainose, pasakose, papročiuose, tautosakoje, viskas paslėpta mūsų tautiniuose raštuose.“