Vilkytiškiai paminėjo Rudens lygę ir pasitiko tamsųjį laiką

Rugsėjo 22–ąją susipina dvi minėtinos progos: Baltų vienybės diena ir Rudens lygė.
Tamsoje pabuvę vilkytiškiai pasikrovė ramybės ir gausos energijos.

Rudens lygiadienis – kuomet Saulė pereina į dangaus pietų pusrutulį, o mūsų gyvenamame šiauriniame pusrutulyje prasideda astronominis ruduo. Šią dieną tradiciškai dievybėms dėkojama už derlių ir visas gamtos gėrybes, nuo kurių žmogus vis dar yra priklausomas ir šiandien. 1236 metų rugsėjo 22 dieną Saulės mūšyje lietuviai sutriuškino Livonijos (Kalavijuočių) ordiną ir parodė ryžtą ginti savo žemę. Tai buvo viena pirmųjų baltų genčių didžiųjų pergalių, po kurios priešiškas Livonijos ordinas sunyko. Mūšio išvakarėse buvo ugnies ženklas – vienykimės. Ugnis ant tolimo kalno – ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – vienybė.

Lygiadienio šventė sutampa su Baltų vienybės diena, todėl šventoji ugnis simboliškai suliepsnoja laužais ar Baltų ženklų skulptūrų pavidalu. Minint Baltų vienybės dieną visi baltų genčių palikuonys Lietuvoje, Latvijoje ir visame pasaulyje įsijungia į Baltų vienybės ugnies sąšauką ir uždega ugnis ant kalnų, piliakalnių, su baltų istorija susijusiose vietose. Minint rudens lygę tradiciškai dėkojama dievybėms už subrandintą derlių ir pasitinkamas kitas – tamsusis laikotarpis, priartinantis žmogų prie anapusinio pasaulio, priverčiantis atsigręžti į dvasinį gyvenimą bei protėvių išmintį.

Bendraminčius į sąšauką sukvietė seniūnaitis D. Vilius.

Vilkyčių seniūnaitis, baltiškosios tradicijos puoselėtojas Darius Vilius ir šiemet bendraminčius kvietė į sąšauką Vilkyčių parke, paminėti Baltų vienybės dieną ir pasitikti Rudens lygę, pabūti prie ugnies, padainuoti, pasikalbėti.

Spragsint laužo kibirkštims Darius pasakojo, kokia dainų tekstuose užkoduota simbolika, kaip svarbu ateities kartoms perduoti baltų gyvybės ugnį, kad tarp milijardų Žemės gyventojų būtume matomi, girdimi, gerbiami, o prigimtinis baltiškasis vidinis emocinis ryšys kartu su papročiais ir simbolika neišnyktų. Juk visa tai buvo iš kartos į kartą perduodama, stipriausieji tai perėmė, išlaikė ir mums patikėjo.

To vakaro sakralumas – šviesa tamsoje, rusenančių laužo žarijų impulsų galia, lyg iš gelmių kylanti į kitą erdvę – į amžino sugrįžimo į namus idėją, apgaubė ir sąšaukos dalyvius, tyloje paskendusius mintyse, gurkšnojant moliūgų kavą, kurią paruošė ir čia pat ant laužo išvirė pats sąšaukos sumanytojas Darius. Tai buvo vakaras gamtoje, pasikraunant ramybės ir gausos energija bei pagalvojant, kokiu maistu maitinsime savo sielas. Juk esame ne tik fizinės, bet ir dvasinės būtybės, šiame kūne praeinančios savo pamokas. Pasistenkime kuo daugiau harmonijos ir pusiausvyros išspinduliuoti aplinkai, padėkoti Visatai už visas gyvenimo dovanas. Kai mumyse atsiranda daugiau meilės, visas mūsų gyvenimas pakyla į aukštesnį lygmenį.