„Nepatogūs“ daromės mes, vilkytiškiai, Šilutės rajono valdžiai. Dabar dar ir prie „Šilutės vandenų“ kabinėjamės“, – taip savo viešai išplatintą laišką pradeda Vilkyčių bendruomenės centro „Viltis“ pirmininkas Darius Vilius.
Tame laiške vilkytiškis kelia konkrečius klausimus: kokią teisę vandens tiekėjas turi slėpti teisingus vandens tyrimų rezultatus; kiek Šilutės rajono gyventojų geria kenksmingą jų sveikatai vandenį; kodėl mes už tokį vandenį turime mokėti?
Kitiems rajono gyventojams vilkytiškis pataria irgi išsitirti vandenį, kad žinotų, ką geria. Nes, teisybė, anot D.Viliaus, šiais laikais tik ta, kurią patys atrandate.
Negeriamas geriamasis vanduo?..
D.Vilius rašo: „Nuo 2012 metų rudens Vilkyčių gyventojai pajuto pokyčius vandentiekiu tiekiamame vandenyje. Ypač po nakties atsukus čiaupą vanduo būna karstelėjęs ir keistai dvokia. Kvapas primena tarsi degalus, tarsi metalo rūdis. Pasidomėję, kokius tyrimų rezultatus turi „Šilutės vandenys“, gavome atsakymą, jog viskas esą puiku, viskas atitinka normas.
Nunešėme vandens mėginius dviem nepriklausomiems ekspertams. AB „Klaipėdos vandenys“ ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Klaipėdos skyriuje atlikti mūsų vandens tyrimų rezultatai beveik nesiskyrė: daugiau kaip 2 kartus viršytas amonio kiekis ir beveik 3 kartus – geležies kiekis.
Pasiteiravau laborantės, ar tai labai blogai.
Jos atsakymas buvo liūdinantis: „Negana to, kad Lietuvos higienos normos apskritai didelės (rūpinantis sveikata, jos turėtų būti mažesnės), jos dar viršijamos. Amonis pavojingesnis už viršytą geležies kiekį. Geriau tokio vandens nevartokite, ypač jis pavojingas vaikams“.
„Šaunu“! Kažin kiek laiko buvome nežinioje, pasitikėdami melagingais „Šilutės vandenų“ rezultatais?
Po atliktų tyrimų Klaipėdoje nusprendėme nunešti tą patį vandenį ištirti pačiam tiekėjui. Bet mums buvo atsakyta, jog tirti neverta, nes gerai žinoma, jog nieko bloga ten neras. Esą teisingi ir tikslūs vandens tyrimų rezultatai viešinami „Šilutės vandenų“ internetiniame puslapyje.
Kiek mums žinoma, amonis į geriamojo vandens sluoksnius gali patekti iš trąšų, iš mėšlo arba gali būti susiformavęs natūraliai netoli vandens gyslų iš organinių uolienų.
Įtarimų gali būti įvairių, bet čia jau turėtų užsiimti atitinkamos valstybės institucijos. Keli stambūs mūsų kaimo ūkininkai ištisus metus veža mėšlus ir pila laukuose. Kažkodėl niekas to nestabdo. Nekalbame apie gyventojus, kurie per metus prikaupia vos kelias priekabas mėšlo. Yra stambesnių, kurie viską daro drąsiai.
Dar vienas įtarimas kilo, kai pastebėjome, jog vandens kokybės pablogėjimas sutapo su skalūninių dujų paieškomis. 2012 metų vasaros pabaigoje „Minijos nafta“ savo gręžiniuose atliko tyrimus. Kaip pasakojo ten dirbę žmonės, buvo vežamas didelis kiekis kažkokios birios medžiagos, primenančios salietrą. Tonomis ją pylė į gręžinius, maišė su dar kažkokiomis medžiagomis ir, sukėlę didelį spaudimą, kažką sprogdino.
AB „Klaipėdos vandenys“ padėjo atlikti ir naftos produktų paieškas mūsų vandenyje. Kažką rado, labai mažai, bet nesugebėjo įvardinti, nes medžiaga neatpažinta. Taigi gali būti, kad ir naftininkai prisidėjo prie mūsų kritusios vandens kokybės“.
Vilkyčių bendruomenė „Viltis“ dėl tyrimų rezultatų įvertinimo kreipėsi ir į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Atsakymo dar negauta.
Aplinkosaugininkai tikrina ūkininkus
Komentuodama vilkytiškių keliamas problemas, Šilutės r. aplinkos apsaugos agentūros vedėja Galina Misevičienė vardija įstatymus, reglamentuojančius mėšlo ir srutų laikymą bei laukų tręšimą šiomis trąšomis.
Anot G.Misevičienės, Vilkyčiuose yra tik du ūkininkai, turintys nuo 200 iki 300 galvijų. Jų ūkius nuolat tikrina aplinkosaugininkai. Nustatyta, kad mėšlo ir srutų tvarkymo aprašo reikalavimų jie nepažeidžia.
Mėšlą ir srutas draudžiama skleisti nuo lapkričio 15 d. iki balandžio 1 d., taip pat ir vėliau, jei žemė vis dar yra įšalusi, įmirkusi ar apsnigta. Draudžiama ir nuo birželio 15 d. iki rugpjūčio 1 d., išskyrus tręšiant pūdymus, pievas ir kai kurias kitas vietas.
Draudžiama mėšlą skleisti ir poilsio bei valstybinių švenčių dienomis arčiau nei 100 metrų nuo gyvenamųjų namų be jų gyventojų sutikimo. Taip pat arčiau nei 300 m nuo gyvenviečių be seniūnų sutikimo.
G.Misevičienė pabrėžia, jog aprašo nuorodos būna keičiamos, atsižvelgiant į orų sąlygas.
Ūkininkai, kurie per metus tręšia daugiau nei 50 ha žemės naudmenų, esančių viename masyve, turi turėti ir, pareikalavus aplinkosaugininkams, pateikti tręšimo planus. Derinti jų neprivalu. Tačiau Vilkyčiuose, pasak G.Misevičienės, tokių ūkininkų nėra nė vieno.
Vandentiekininkai irgi tiria kokybę
UAB „Šilutės vandenys“ direktorius Alfredas Markvaldas sako, jog įmonė nuolat atlieka vandens tyrimus pagal grafiką, suderintą su Šilutės valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT). Šių tyrimų rezultatai kas ketvirtį pateikiami bendrovės internetinėje svetainėje www.silutes-vandenys.lt
„Šilutės vandenų“ tyrimai irgi patvirtina vilkytiškių keliamas problemas: jų vandenyje geležies yra daugiau nei 0,5 mg/l, o leistina norma – 0,2 mg/l, leistinas amonio kiekis – 0,5 mg/l, o Vilkyčių vandenyje jo yra 0,90 mg/l.
Pačių vilkytiškių atliktuose tyrimuose geležies buvo 0,56-0,58 mg/l, o amonio buvo daugiau kaip 1,1 mg/l.
„Mūsų interneto svetainėje pateiktuose rezultatuose matyti, kad ne tik Vilkyčių, bet ir kitose rajono gyvenvietėse bendroji geležis ir amonis, kuris yra nepastovus rodiklis, geriamajame vandenyje viršija specifikuotas rodiklio vertes. Padidėjęs amonio kiekis, labiausiai tikėtina, yra natūralios kilmės, tai nerodo vandens užterštumo. Amonis tiesioginės įtakos žmogaus sveikatai neturi“, – teigia A.Markvaldas.
Pasak A.Markvaldo, jau šiemet gyvenvientėje bus pastatyti nugeležinimo įrenginiai.
Be to, padidėjęs geležies kiekis gali būti dėl prastos vandens tiekimo įrangos – vamzdžių – kokybės. Specifinis vandens skonis ir kvapas gali susidaryti dėl senų ketaus ir metalo vamzdynų gyvenamuosiuose namuose. Vandens kokybės pokyčiai būna ir tada, kai pastatų vidaus tinkluose yra mažas vandens suvartojimas.
Magistralinius tinklus „Šilutės vandenys“ dezinfekuoja ir praplauna, o įvadiniais tinklais iki namo ir name turi rūpintis gyventojai.
Vilkyčiuose vanduo tyrimui paimtas ne pagal taisykles, – nurodo A.Markvaldas. Anot jo, tiriant vandenį privalu laikytis tam tikrų taisyklių: išsikviesti vandentiekininkų atstovą, paimti 2 mėginius į specialią tarą, juos užplombuoti, kurių vieną tirtų vandentiekininkai, kitą – suinteresuotoji pusė.
„Šilutės vandenys“ informuoja, kad gyventojams tiekia vandenį iš 110-120 m giluminių gręžinių. Siekiant išsaugoti geros kokybės požeminį vandenį bei užtikrinti geriamojo vandens saugą ir kokybę, vandenvietėms yra sudaromos sanitarinės apsaugos zonos, kuriose ribojama bet kokia ūkinė veikla. Kad 120 m gylyje gali atsirasti naftos ar srutų (amoniako), anot A.Markvaldo, yra nesąmonė.
Jo nuomone, Vilkyčių bendruomenės atstovas painioja sąvokas „amonis“ ir „amoniakas“.