Vilkytiškis bėgikas 100 kilometrų distancijoje vėl buvo tarp lyderių

gerk vytautaVilkytiškis Ruslanas SEITKALIJEVAS galėtų pretenduoti į ištvermingiausių Lietuvos gyventojų lyderius. Vaikinas, 2010 ir 2011 metais tapęs 100 kilometrų ultramaratono nugalėtoju, šiemet vėl iškovojo prizininko titulą – laimėjo sidabro medalį.

Atslūgus emocijoms, R.Seitkalijevas dalijasi savo patirtimi apie pasiruošimą svarbiausioms metų varžyboms – 100 kilometrų bėgimui Lietuvos ir Baltijos šalių čempionate – ir pergalės siekimą.

„Šio rašinio tikslas nuskambės gal ir banalokai, bet manau, kad reikia populiarinti bėgimą“, – teigia ultramaratonininkas, liepos 21-ąją Vilniaus Vingio parko takeliais nubėgęs 100 kilometrų per 7 val. 46.20 min.

Prieš startą – speciali dieta

Jau prieš kelis mėnesius, kai pradėjau ruoštis šiam bėgimui, tapo aišku, kad susidursiu su didžiausia konkurencija per visus tris šio čempionato gyvavimo metus. Sužinojęs  besiruošiančių šioms varžyboms bėgikų pavardes, išskyriau net 8 bėgikus, kurie drąsiai gali pretenduoti į nugalėtojo titulą. Kaip ten bebūtų, didžiausias spaudimas slėgė mane, nes ne jie, o aš vykau ginti dukart iškovoto nugalėtojo titulo. Tiesa, maratonas persikėlė iš nuostabaus kampelio – Nidos į Vilnių.

Prieš šį startą pirmą kartą gyvenime taikiau vadinamąją „šešių dienų dietą“. Tai dieta, kai atletas tris dienas vartoja vien baltymus, be jokių angliavandenių, o paskutines tris dienas prieš varžybas atvirkščiai – vien angliavandenius. Todėl nenuostabu, kad atėjus varžybų rytui jaučiausi žvėriškai energingas.

Likus valandai iki starto baigiau gurkšnoti angliavandenių gėrimą, kuriuo dariau angliavandenių įkrovą visas tris dienas per minėtą dietą.

Lyderių nesivijo

Nuaidėjus starto šūviui, aiškiai žinojau savo taktiką, kurios turėjau laikytis, kad ir kas benutiktų. Nepasidaviau pagundai žūtbūt vytis kelis iškart į priekį nuskuodusius bėgikus. Ir kantriai, tarsi pamiršęs savo karštą būdą, net iki 48 kilometro bėgau tik 6-9 pozijose. Tik nubėgęs pusę distancijos pradėjau didinti spartą.

Jau keli bėgikai buvo net 2-3 kilometrais arčiau finišo nei aš, bet žinojau, kad tik laiko klausimas, kada juos „pagausiu“. Tuo tikėti leido ir visą distanciją man padėjusio draugo Juliaus žodžiai apie kritusį pirmaujančių bėgikų tempą.

Dar po kelių kilometrų išgirdau savo trenerio raginimą „reikia laimėti“. Tada greitį padidinau iki 4.05-4.25 min/km. Juliaus paklausęs ir bijodamas paskutinių kilometrų kančios, tempo daugiau nedidinau.

Oras keitėsi kaip merginų nuotaikos: čia lijo kaip iš kibiro, čia jau reikėjo saulės akinių. Toks oras per varžybas pasitaikė pirmą kartą ir jis nebuvo palankus bėgikams, tačiau tai kur kas geriau nei 32 laipsniai Italijoje per pasaulio čempionatą prieš keletą mėnesių.

Paskutinius kilometrus rėkė iš skausmo
100 rsss
Likus 20 kilometrų iki finišo, jau bėgau antras, trasoje nebebuvo nei daug titulų turinčio V.Gražio, nei neseniai respubliką apibėgusio A.Ardzijausko. Tačiau liko mano geras draugas G.Grinius, kurio pašėlęs tempas ir žmonos palaikymas jau tada leido suprasti, kad aukščiau nebepakilsiu. Dabar turėjau tik vieną tikslą – niekam neatiduoti garbingo, tiesa, šiek tiek apmaudaus sidabro.

Išvydęs besišypsančius draugų veidus, supratau, kad tai padaryti bus lengviau ir trečiojoje vietoje bėgančio broliuko iš Latvijos arčiau nei per kilometrą neprisileidau.

Visąlaik bėgęs asmeninio rekordo tempu, paskutinius kilometrus bėgau rėkdamas iš bendro nuovargio ir skausmo, bet tempą sumažinau tik nežymiai.

7 minutėmis pagerino asmeninį rekordą

100 km finišo liniją kirtau, kai laikrodis rodė 7 val. 46.20 min. Tai ilgai lauktas asmeninis rezultatas, kuris sako, kad nuo paskutinio geriausio laiko, pasiekto pieš pora metų Gibraltare, tai 7 minutėmis greičiau.

Noriu tarti ačiū visiems, kurie prisidėjo prie to, kad galėčiau visai Lietuvai ir Baltijos šalims pasakyti, kokie valingi ir užsispyrę esame mes, Pamario žmonės.

Ypač dėkoju žmonėms, kurie buvo su manimi tą lietingą šeštadienį tiek Vingio parke, tiek mintimis. Taip pat savo treneriui P.Rakštikui, kitiems žymiems treneriams, kurie padėjo savo patarimais varžybų metu. Esu labai dėkingas firmoms „Joma“ ir „Maistas sportui“, bėgikų klubui „Šviesos kariai“, Seimo nariui Kęstui Komskiui už pagalbą ruošiantis šioms ir kitoms varžyboms.