Daugumai mūsų žodis „vilna“ asocijuojasi su natūralumu, jaukumu, šiluma, močiute, kitiems – su „kandančiu“ megztuku. Jau tūkstančius metų avies vilna šildo žvarbiais rudens ir žiemos vakarais. Vilnoniai gaminiai turi ir gydomųjų savybių: gerina kraujotaką, odos būklę ir nervų sistemos veiklą.
Šiais laikais tokių gaminių galima rasti ne tik iš avies, bet ir iš kupranugario, ožkos, alpakos, Angoros triušių vilnos. Audiniai, kurių sudėtyje yra vilnos, gali būti naudojami siuvant drabužius, pledus ir net patalynę.
Vaikai „Vilnos kambaryje” galėjo pasimėtyti vilnos kamuoliukais, užsidėti vilnonį galvos apdangalą, pasivaržyti virvės, nupintos iš vilnos, tempimo varžybose, apsupti draugą vilnos drabužiu ar tiesiog pagulėti ant minkšto jos užtiesalo. Jie klausėsi bibliotekininkių pasakojimo apie tai, kaip atsiranda vilna ir kiek daug ji turi nukeliauti, kol tampa gaminiu, pajuto jaukumą ir šilumą, kurią ji skleidžia.
Tereikia keleto netaisyklingos formos vilnos gaminių, minkšto vilnonio kilimo ir aplinka pavirsta jaukia bei atpalaiduojančia, kurioje laisviau liejasi mintys, jausmai, emocijos.