Leidykla „Terra Publica“ neseniai išleido knygą „Kulinarinės kelionės“, kurioje pristatyti Lietuvos regionai su tradiciniais valgiais. Apie savo gimtąsias vietas pasakoja žymūs žmonės, jie dalijasi tradiciniais receptais.
Pamario kraštui atstovauja žinomas vaistininkas ir žolininkas Virgilijus Skirkevičius. Jis jau 30 metų gyvena Šilutės rajone, kaip pats sako, unikaliame Lietuvos krašte.
„Čia mus supantys vandenys sukuria ypatingą atmosferą. Iš daugelio vietų alsuoja krašto istorija nuo Prūsijos laikų, gausu tvirto lietuvininkų charakterio pėdsakų. Nors pats užaugau Panevėžyje, jau 30 metų esu šilutiškis, šį kraštą prisijaukinau ir pamilau. Tik čia pajuntu pavasario budimą, atgyjančią gamtą ir nuostabius rudens rūkus“, – poetiškai apie Pamarį kalba vyras.
Šilutė žavi architektūra
Vienas didžiausių šio krašto miestų – Šilutė. Kalbėdamas apie ją, Virgilijus pirmiausia išskiria ypatingą miesto išdėstymą.
„Šilutė – ilga kaip kirmėlė, nes formavosi pagal prekybinį kelią Klaipėda – Tilžė. Tai nedidelis miestas. Toks, koks yra dabar, jis susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pagal vakarietiško miesto struktūrą“, – pasakoja jis.
Kiekvienas atvykęs į Šilutę pajunta centrinės gatvės jaukumą ir unikalumą. Anot Virgilijaus, architektūros smalsuoliams turėtų būti įdomi mieste puikiai išlikusi jugendo stiliaus architektūra, balkonėliai, įmantrūs langeliai, namų savininkų bareljefai.
Žinomas žolininkas Šilutėje taip pat siūlo aplankyti miesto centre stovinčią evangelikų liuteronų bažnyčią, kurioje yra didžiausias laikrodis Lietuvoje.
„Bažnyčios interjeras – vienintelis toks išlikęs Mažojoje Lietuvoje. Profesorius Richardas Phaiferis jį sukūrė 1926 m. Kam pasiseks patekti į bažnyčią, tikrai nustebs tarp šventųjų atvaizdų pamatęs ir pasauliečius šio krašto žmones. Jie buvo paprasti ir nuodėmingi, bet darė garbę Dievui ir žmonijai“, – sako jis.
Geriausias laisvalaikis – klausytis gamtos
Žadą atima ir Pamario gamta. Virgilijaus teigimu, šio krašto gyventojų pavasaris prasideda dideliais vandenimis ir smarkiomis srovėmis, kurios neša Rusnės miestelio namų atspindžius gilyn į Kuršių marias, o iš ten – toliau į Baltijos jūrą ir tolimus vandenynus. Tūkstančiai pavasarį namo sugrįžtančių paukščių – gulbės, žąsys, tilvikai, kielės ir dar įdomesniais vardais pavadinti sparnuočiai – čia organizuoja vaizdingus bei skambius koncertus.
„Einame jų pamatyti, pasiklausyti, ir tai yra geriausias mūsų laisvalaikio praleidimas. Nieko gražesnio nesu matęs. Kai ledonešis griaudžia taip, kad net žemė dunda ir virpa, šiugždena bei šnara, šimtas pavasarių vienu metu siautėja ir žemėje, ir danguje. Šnypščia ir gargaliuoja paukščių potvynis! – vaizdingai pavasarinį paukščių sugrįžimą į Pamarį apibūdina vaistininkas. – O mes sėdime tarp žemės ir dangaus, Pakalnės kaime, prie upės, ir visą šitą gausmą norime sugerti į save.
Norime pamatyti akimirką, kai iš seno supuvusio gluosnio pakrantėje skleidžiasi kačiukai, kurie dar pilki ir pliki, bet jau greitai pageltonuos ir išsipūs.“
Anot Virgilijaus, būtent taip auga žvejų ir reumatininkų vaistas nuo peršalimo, dar vadinamas pamario krašto aspirinu.
Pakrantėje besiskleidžiančių kačiukų užpilą žolininkas geria pats ir pavasarį pakosintiems vaikams rekomenduoja.
„Kačiukai turi nenuvysti nuo ilgo karščio, todėl užpilami karštu vandeniu ir ne vėliau kaip po 5-10 minučių jau geriama arbata.
Blindė po vandenį braido, kosulį baido“, – senųjų žolininkų išmintį perduoda V.Skirkevičius.
Anksčiau Rusnės saloje, Vorusnės, Pakalnės kaimeliuose, gatves atstodavo upės – jos naudotos susisiekimui, nes kelių čia beveik nebuvo. Tokios autentikos dar galima išvysti Lietuvos Venecija vadinamame Minijos (Mingės) kaime.
„Anksčiau sakydavo: „Nuplauk pas kaimyną druskos pasiskolinti“. Tai ir dabar išliko Mingėje – jos pagrindinė gatvė yra Minijos upė. Turėtų būti įdomu turistams. Dabar galima nuplaukti ne tik druskos pasiskolinti, bet ir toliau paplaukioti, net iki Nidos, Juodkrantės.“
Vietiniai mėgo kafiją su pyragu
Pasakodamas apie savo krašto kulinarines tradicijas, Virgilijus sako, kad iki karo Pamaryje gyvenę lietuvininkai ir vokiečiai labiausiai mėgo gerti miestietišką „kafiją“ su torto ar pyrago gabaliuku. Ši kava buvo gaminama iš tikrų kavos pupelių (matyt, vietinių gautų iš „Vaterlando“ – Vokietijos), o ne iš cikorijos.
„Kai aplinkui daug vėjo ir drėgmės, turbūt labai jau norėdavosi saldumo. Iš žvejybos grįžę žvejai tradiciškai išgerdavo Rusnės punšo, kuris, beje, taip pat buvo saldus ir nuvydavo į kaulus susimetusią žvarbą.“
Skirkevičių šeima mėgsta ypatingą šiame krašte kepamą pyragą. „Pyragas neturi pavadinimo, namuose jį vadiname saulėgrąžiniu. Kai jo ragauji, rodos, ir saulė į gyvenimą sugrįžta. Žinoma, taip jis vadinamas ir dėl to, kad jame daug saulėgrąžų. Pyragas valgomas užsigeriant „kafija“, šiltai besišnekučiuojant apie gyvenimą Rusnės saloje“, – šypteli Virgilijus, dalydamasis šeimyninio pyrago receptu.
Saulėgrąžinis pyragas
„Kai ragauji saulėgrąžų pyrago, rodos, ir saulė į gyvenimą sugrįžta“, – sako V.Skirkevičius.
Tešlai reikia: 250 g varškės, 1 kiaušinio, 4 šaukštų pieno, 6 šaukštų aliejaus, 1 šaukštelio kepimo miltelių, 100 g cukraus, 300-400 g miltų (jų reikia dėti tiek, kad būtų galima rankomis suminkyti minkštą tešlą).
Įdarui reikia: 200 g tikro sviesto, 180 g cukraus, 3-4 šaukštų medaus, 300-400 g išlukštentų saulėgrąžų (ypatinga proga – migdolų drožlių).
Iš visų pyrago tešlai skirtų produktų suminkome tešlą, ją klojame į skardą. Užlenkiame kraštelius ir stengiamės nepalikti skylučių. Sviestą, cukrų ir medų ištirpiname šildydami ant silpnos ugnies. Į susidariusią vientisą masę suberiame saulėgrąžas, išmaišome ir užpilame ant tešlos. Kepame 180 laipsnių temperatūros orkaitėje apie 40 minučių (kol apskrunda tešlos krašteliai).
Iškepto pyrago nereikėtų skubėti valgyti, rekomenduojama jį palikti kiek atvėsti.
Dar daugiau įdomios informacijos apie nuostabias Lietuvos vietoves, kiekvienam kraštui būdingą maistą, patiekalų receptus, nuoširdžių ir atvirų žymių žmonių pasakojimų apie savo gimtinę rasite knygoje „Kulinarinės kelionės“; www.virtuvesknyga.lt
