Gruodžio 7-ąją viena juodžiausių dienų savo gyvenime vadina 75-erių šilutiškė, tądien nė nesudvejojusi, kai nepažįstami vyrai prisistatė dukrą gydančiais gydytojais – jiems atidavė visas senatvės santaupas – paskutinei gyvenimo kelionei susitaupytus 1000 eurų.
„Viešpatie, už ką man taip“, – be sustojimo liedama ašaras dejuoja senolė, viešai apie savo nelaimę prabylanti tik todėl, kad bent kitiems tai būtų pamoka.
Istorija – panaši į tūkstančius kitų
Viskas vyko taip pat, kaip jau tūkstančius kartų rašyta laikraščiuose, kalbėta per įvairias televizijas. Vakare Liucija (vardas išgalvotas) sulaukė skambučio į laidinį telefoną. Skambino nepažįstamas vyras, kuris prisistatė esąs Šilutės ligoninės vyr. gydytojas – traumatologas A.V. Žinia, tie, kas pažįsta Šilutės ligoninės vadovą Darių Steponkų, ant to kabliuko nebūtų užkibę, bet Liucija visų medikų tikrai nežino.
„Medikas“ nedelsdamas pradėjo aiškinti situaciją: Liucijos dukra kalta dėl nutikusios nelaimės, kurios metu ji ir dar viena moteris nukrito nuo laiptų ir sunkiai susižalojo. Ta kita moteris jau operuojama, operacija bus reikalinga ir jos dukrai, jai dabar jau ruošiamasi. „Geradariai gydytojai“ norėtų viską sutvarkyti be policijos, bet to taip „pigiai“ nepadarysi, reikia kai ką patepti, reikia 5000 eurų…
Ką iš to pasakojimo suprato Liucija, dabar tik spėlioti belieka, nes dabar ją pasakodama moteris nė minutėlei nesustoja verkti, painiojasi, kartodama faktus kaitalioja juos vietomis… Bet ne tai svarbiausia – kur kas svarbiau tai, kad tuo metu ji nė minutėlei nesuabejojo, kad jai dėstoma istorija – šventa tiesa.
Juo labiau kad paprašė leisti pakalbėti su dukra, o ši netrukus „pati“ paėmė telefoną. „Oi, mama, neklausk, prisidariau bėdos, padėk, jei gali, aš tau atsilyginsiu, dar šįvakar ateisiu pas tave nakvoti“, – taip ir panašiai verkdama kalbėjo moteris. Ir Liucijai nekilo jokio įtarimo – tai tikrai jos dukters balsas…
Telefoną netrukus perėmė „kitas gydytojas“, griežtai nurodęs, kad kol ji kalbėsianti su jais, jokiu būdu nepadėtų laidinio telefono ragelio ir netgi išjungtų mobilųjį. Esą, jei mobilusis įjungtas, tada tampa sunku susikalbėti…
Liucija, kuri išjungti telefono šiaip jau nebuvo nė bandžiusi, prisipažįsta tuokart tol minkiusi jo mygtukus, kol šis išties išsijungė.
Galiausiai jai buvo nurodyta paruošti tiek pinigų, kiek ji galinti – 1000 eurų. Jų paimti ateisiąs toks T.U. Liucija niekuo nesuabejojo – juk ir vardus, ir pavardes pasakė…
Dėl „nelaimės“ susijaudinusi moteris tuo metu dar spėjo paskambinti suaugusiam anūkui, bet jo įspėjimo („Netikėk močiute, tave apgaudinėja“), nė girdėti nenorėjo. „Tiesiog nepatikėjau juo, taip tikra viskas atrodė“, – verkdama kalba pensininkė.
Patikėjo tik kaimynu
Pinigų paimti atėjęs „daktaras“ buvo itin dalykiškas. Liepė Liucijai padiktuoti, o pats surašė visų dešimties po 100 eurų banknotų numerius ir jų serijų numerius. Lyg to būtų negana, dar ir jai pačiai liepė juos užsirašyti. Esą tai dėl tikrumo, kad pinigai niekur nedingtų. O kad dar tikriau viskas atrodytų, Liucijai ir „pinigų paėmimo aktą“ liepė surašyti.
„Aš, Liucija …, sutinku paskolinti savo dukrai tokiai ir tokiai, 1000 eurų“, – drebančia iš baimės dėl savo vaiko ranka dėstė ant sąsiuvinio lapo Liucija.
Vėliau šį raštelį ji rodė ir policijos pareigūnams, ir žurnalistams, ir net kaimynams – savosios nelaimės liudininkams, tačiau kodėl jį taip paklusniai surašė, nesugeba paaiškinti net pati sau.
Moteris nesugeba apibūdinti to „daktaro“ išvaizdos, neįsidėmėjo nei jo aprangos, nes ne tas jai tuo metu rūpėjo, nes dėl dukters sveikatos jaudinosi, ir, kaip pati prisipažįsta, verkė nesustodama. „Toks liesas“, – tai vienintelis senolei įstrigęs apgaviko bruožas.
Ji pati nesupranta, kaip galėjo taip lengvai užkibti ant kabliuko, kai jau buvo turėjusi panašios patirties. Prieš porą metų buvo sulaukusi panašaus skambučio ir „pranešimo“, kad į avariją pateko anūkas. Bet tuomet Liucija atkirto, jog tuoj einanti pas už sienos gyvenantį policininką ir paklaus jo apie avariją. Telefono aparate pasigirdo pypsėjimas.
Šįkart moteris atsitokėjo tik tada, kai išleidusi sukčių užlipo pas kaimyną, ir šis paprotino, jog tikrai tapo sukčių auka. Dėl tikrumo dar paskambino į Šilutės ligoninės Traumų skyrių ir išgirdo, jog apie gydytojus tokiomis pavardėmis čia niekas nėra nė girdėjęs…
Tam pačiam kaimynui tądien teko ir policiją, ir greitąją pagalbą po šios žinios nualpusiai pensininkei iškviesti. O ir visas pastarąsias savaites Liucija gyva beveik vien vaistais.
Liko be cento kišenėje
„Dievuliau, už ką man taip. Tiek metų iš pensijos taupiau“, – drebančiomis rankomis skaičiuodama paskutinius piniginėje likusius centus verkia moteris. Probrėkšmiais papasakoja ir savo gyvenimą: 40 metų dirbo kolūkio fermose, vėliau išgyveno abiejų tėvų, dar vėliau vyro, savo valia iš gyvenimo pasitraukusių sūnaus ir žento, nuo alkoholio sukeltos kepenų cirozės mirusios dukters laidotuves…
„Tiek skausmo išgyvenau, beveik visus išlaidojau, paminklus pastačiau. Ir sau pasistačiau – juk niekas man nepastatys, viena likau, o dabar dar ir be cento kišenėje“, – dejuoja Liucija. O bandant raminti, jog gal dar policija sučiups niekadėjus, tik ranka numoja: „Nepagausi vėjo laukuose…“
„Tik nerašykit pavardės“, – dar paprašo.
Patikliųjų laikinai sumažėja po straipsnių
Šilutės policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkė Jurgita Nausėdienė panašių atvejų gali papasakoti daug. Kartais sukčių išviliotos sumos būna 1000 ar keli tūkstančiai eurų, bet ilgametės tyrėjos praktikoje būta ir kur kas solidesnių sumų: kažkas dar litais atidavė 10 tūkstančių, o kai kas – ir visus 17 tūkstančių.
Pastarąją sumą prieš keletą metų sukčiams geranoriškai atidavusi šilutiškė buvo tokia rūpestinga, kad jos santaupų pasigviešti atėjusį piktavalį dar ir į laiptinę išlydėjo. O čia sutiko kaimynę, kuriai pasiguodė, jog štai kokia nelaimė nutikusi – anūkė svetimą mergaitę nuo laiptų numetusi. Tad reikalui užglaistyti reikia net 50-ies tūkstančių litų, tik ji tiek neturėjusi. Ir tik kaimynės nuostaba: „Bet juk tu neturi anūkės!“, nelaimėlę į realų gyvenimą sugrąžino…
Laimė, tuomet iš Telšių atvykusius tris jaunus sukčius pavyko sulaikyti. Išaiškėjo, kad jie veikė kartu su tuo metu Marijampolės pataisos namuose kalinčiu vyru.
Surengti sėkmingą pasalą piktavaliams praėjusią vasarą pareigūnams padėjo viena šilutiškė, kuriai irgi buvo „buriama“ tik nepadėti telefono ragelio. Anot J.Nausėdienės, sukčiai taip bando apsisaugoti, kad jų potencialios aukos nepaskambintų policijai. Bet toji šilutiškė sugebėjo juos apgauti sakydama, kad jos nešiojamasis telefonas jau baigia išsikrauti, o kitaip jo įkrauti ji nesugebanti. Tuo metu moteris surinko telefoną 112, ir netrukus prie jos namų buvo surengta pasala.
Sulaikyta pinigų paimti atėjusi mergina, kuri dirbo kartu su už sukčiavimą jau teistu ir tuo metu kalinčiu savo giminaičiu. Kitą dieną jo kameroje buvo atlikta krata, rasti ir telefonas, ir SIM kortelė.
Įkalinimo įstaigose bausmes atliekantys piliečiai ir yra dažniausi tokių aferų organizatoriai. Gudriai veikia ir laisvėje jiems talkinantys asmenys. Atvažiavę pas auką jie niekada nestato savo automobilių po langais, todėl jų neįsidėmi kaimynai. O patys apgautieji paprastai irgi neįsidėmi nei jų aprangos, nei kokių išskirtinių išvaizdos bruožų.
Panašaus pobūdžio bylose svarbiausia yra operatyvumas, bet neretai brangus laikas prarandamas, o sukčiams tai tik į naudą. Todėl išaiškinti pavyksta tik apie trečdalį tokių nusikaltimų.
J.Nausėdienė pripažįsta, kad apie sukčiavimo atvejus kalbama daug ir taip pat stebisi, jog patikliųjų beveik nemažėja. Tiesa, šiek tiek žmonės atsipeikėja po eilinio straipsnio laikraščiuose, bet netrukus ir vėl viskas stojasi į senąsias vėžes.
Kaip žinia, yra dvi sukčių kategorijos: tie, kurie praneša apie nelaimes ir prašo grynųjų pinigų gydymui ar neva abiejų pusių susitaikymui, ir tie, kurie visokiausiais būdais išvilioja elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis.
J.Nausėdienė primena, kad nei policija, nei bankai, SODRA, Mokesčių inspekcija ar ligoninės niekada netarpininkauja atliekant kokias nors pinigines operacijas, tad reikia nebūti patikliais ir niekam neatskleisti savo duomenų.