Tėčio palikimą ir magnolijų augintojų dinastiją perėmusi jo dukra Eugenija Juraškaitė – Murauskienė šiandien ne tik didžiuojasi tėvelio atkakliu darbu, bet ir nuoširdžiai dalijasi per ilgus dešimtmečius įgyta patirtimi.
Neseniai Šilutėje lankėsi kelios dešimtys Lietuvos dendrologų draugijos narių. Svečiai džiaugėsi, kad kelionė prasidėjo būtent Pamario krašte nuo pažinties su magnolijomis bei jų augintoja.
Magnolijų „maniako“ istorija
Prie Šilutės kultūros ir pramogų centro dendrologus pasitikusi E. Juraškaitė – Murauskienė sakė, jog magnolijos į Šilutę atkeliavo apie 1933 metus iš Australijos. Į Šilutę jas atvežė tuometis miesto burmistras Martynas Redveikis, kuris šiais medeliais papuošė savo sklypą.
„1944-ųjų vasarą tėveliai atvyko iš Panevėžio į Šilutę aplankyti giminaičius. Prasidėjęs karas sustabdė jų grįžimą namo, taip ir pasiliko mūsų šeima šiame krašte“, – sakė E. Juraškaitė – Murauskienė.
Juraškos apsigyveno buvusio burmistro name Liepų gatvėje. Mama gydytoja ėmėsi organizuoti sveikatos apsaugą, o tėtis inžinierius ėmęsis atkurti komunikacijas. Pavasarį jis pastebėjo, kad prie namo auga nematyti medžiai, pasipuošę gražiais baltais žiedais, o rudenį rado ir kelias jų sėklas.
Kadangi L. Juraška nežinojo kokie čia medžiai, ėmėsi tai aiškintis: siuntė sėklas agronomams, o tas aiškinimasis užtruko 9 metus. Dažniausi atsakymai būdavo: „Nei tu vark, nei mūsų vargink, nieko iš tų sėklų nebus“.
Tačiau L. Juraška rankų nenuleido ir tik praėjus dviem dešimtims metų jam pavyko išauginti pirmuosius daigelius. Dukra ir šiandien prisimena jo žodžius: „Aš esu magnolijų maniakas“.
Pirmasis derlius sulaukė paklausos
„Aišku, nebuvau patenkinta, kad mane tėtis visur vežiojosi, bet matyt turėjo tikslą, kad aš suprasčiau, kaip tas darbas daromas“, – prisiminimais dalijosi Eugenija.
Vienas pirmųjų daigų nukeliavo pas daug padėjusį agronomą Kiaulakį, antrasis – pas tėvelio draugą Kaune. 1972 m. buvo geras magnolijų sėklų derlius, o iš jo pavyko išaugini apie 3000 daigų.
Toks derlius sulaukė ir spaudos dėmesio, apie magnolijas ėmė rašyti ir žurnalistai. L. Juraška ėmė sulaukti laiškų iš visos sovietų sąjungos, daug kas norėjo jas auginti savo soduose.
„Siuntinius su magnolijų daigeliais suruošdavome ir siųsdavome net į Maskvą, Vladivostoką, Leningradą, Murmanską, Kazachiją“, – pasakojo Eugenija.
Kruopščiai įpakuoti augalai, keliaudavę į svetimas šalis po dvi savaites išlikdavo gyvybingi. Moteris juokavo, kad taip supakuoti daigeliai net ir mėnesį dėžutėse būtų išgyvenę.
„Tėvelis mirė 1974 metais, o aš neužmirštu paskutinių jo žodžių: „Neapleisk magnolijų“, – atviravo Eugenija.
Anot magnolijų Šilutėje dinastijos įkūrėjo dukters, šie medeliai kasmet žydi gausiai, tačiau sėklas brandina tik kas 10 – 12 metų. Šilutiškė jas daigina ne inde, ne šiltnamyje, bet atvirame grunte, nes nori išauginti augalą, kurio šaknys būtų atsparios.
Reikia ir dovanoti
Eugeniją tėtis mokė, kad, jei padarei kada nors gerą darbą, nežiūrėk atgal. T. y., neprimink žmogui, kad esi jam padaręs gera, nes taip negalima. „Taip darė tėvelis, taip ir aš dariau“, – sakė šilutiškė. Pasak jos, ir prekyba tik tuomet sekdavosi, jei ką nors dovanodavo, tad ir stengėsi tai daryti.
Eugenija priminė, kad ir prie Šilutės seniūnijos pastato kažkada tėvelis pasodino 4 magnolijas, o prie Savivaldybės administracijos pastato auga jos pačios dovanoti du medžiai. Šilutės parke kažkada taip pat buvo pasodinta 10 magnolijų, bet iš jų liko gal aštuonios: vieną kažkas nupjovė, kitą nulaužė. Nors parke magnolijos pasodintos vos 5 metais vėliau, nei prie dabartinio Savivaldybės pastato esančios gražuolės, tačiau jų išvaizda žymiai skiriasi. Eugenija sako, jog matyt netinka sąlygos: daug vėjų, praeiviai apskabo šakeles ir taip vargina, todėl parko magnolijos gerokai mažesnės, laibesnės, nei „savivaldybinės“.
Lietuvos dendrologų susitikimas su magnolijų augintoja baigėsi aplankant visas erdves, kur mūsų mieste auga magnolijos.