Kovo 8-oji – šventė! Su tuo sutinka didžioji dauguma moterų, tam pritaria ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Rajonų ir miestų mokesčių mokėtojų skyriaus Šilutės poskyrio vedėja Rasa BANAITIENĖ.
Tarptautinės moters dienos išvakarėse ieškojome moters, gebančios sėkmingai derinti šeimos rūpesčius ir vadovės karjerą valstybės tarnyboje, randančios laiko ne tik pareigoms, bet ir savo pomėgiams – knygai, pasivaikščiojimui, treniruotei sporto klube, moteriškam žurnalui ar mėgstamai televizijos laidai.
Rasa Banaitienė pirmiausia sako nesanti išskirtinė ir mananti, jog daugybė moterų dar sėkmingiau nei ji suderina visas šias sritis. Tad ji ir šiandien žavisi kitų moterų pasiekimais, stiprybe, nuveiktais darbais ir sėkmės istorijomis. Bet sutinka pasidalinti ir savąja patirtimi.
– Tikriausiai mokesčių inspekcijos vieno iš teritorinių poskyrių vedėjos pareigos nebuvo moksleivės Rasos jaunystės svajonė? Kokie buvo Jūsų gyvenimo planai jaunystėje?
– Meluočiau sau ir kitiems, jei sakyčiau, kad tos pareigos, kurias užimu dabar, yra mano jaunystės svajonių išsipildymas.
Mokyklą baigiau gerais pažymiais, bet tuo metu dar nebuvau subrandinusi savo svajonės. Patiko anglų kalba, bet artimieji atkalbėjo, kai nupiešė vaizdą, kad baigusi būsiu paskirta kur nors į atokų kaimą dirbti mokytoja. Kaimas, žinoma, neviliojo.
Labai norėjau studijuoti Vilniaus universitete ir baigusi studijas likti dirbti sostinėje. Tad įstojau studijuoti finansų ir kredito specialybės. Bet baigus studijas gyvenimas pakoregavo taip, kad grįžau į savo gimtąją Šilutę.
Įsidarbinau tuometiniame rajono vykdomojo komiteto finansų skyriuje ir nuo tada tęsiasi mano nepertraukiama ilgesnė nei 20-ies metų darbinė patirtis, lyg spirale kylanti aukštyn. Kitais metais bus 10 metų, kai vadovauju mokesčių inspekcijos Šilutės poskyriui.
Tik iki šiol pati sau vis dar neišsiaiškinu, ar tai pastovaus, ar tik pokyčiams nesiryžtančio žmogaus bruožas (juokiasi pašnekovė).
– Ar lengva vadovauti beveik išskirtinai moteriškam kolektyvui? Ir kas lengviau – vadovauti ar būti pavaldine?
– Mūsų kolektyve šiuo metu 13 darbuotojų, iš jų – 2 vyrai. Neskirstau į vyrus ir moteris, man svarbu, kokias specialisto kompetencija ir kaip jis atlieka savo darbą.
Ir vadovės pareigų aš nesureikšminu. Tau patikėtas darbas, jį privalai nepriekaištingai ir kompetentingai atlikti. Svarbiausia vadovui yra jo komanda, žmonės, su kuriais dirbi. Tai darbas, reikalaujantis kur kas didesnės atsakomybės, – ne tik už save, bet ir už savo žmonių rezultatus.
Aš džiaugiuosi savo kolektyvu – mūsų poskyrio žmonės pareigingi ir atsakingi. O jei kyla problemų, kartu stengiamės kuo greičiau rasti tinkamą sprendimą, kad tai netrukdytų tolimesniems darbams.
– Kas labiau yra mokesčių inspekcijos darbuotojai: kontroliuojantys ar konsultacijas, patarimus verslininkams bei gyventojams teikiantys specialistai? Ir kokių pokyčių daugiau pastebite mūsų rajono verslo gyvenime – potvynių ar atoslūgių?
– Pagrindinis mūsų uždavinys – padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir pareigas, skatinti savanorišką mokesčių sumokėjimą. Tad pirmiausia esame patarėjai mokesčių klausimais ir pagalbininkai. Be abejo, mokesčių mokėjimo kontrolė būtina, tačiau sąžiningiems verslininkams dėl to nerimauti nėra jokių priežasčių. Atvirkščiai, jaučiame palaikymą tų verslininkų, kurie supranta, kad neskaidri veikla iškreipia konkurencines sąlygas ir kenkia sąžiningiems verslo dalyviams.
Kaip ir visiems žmonėms, taip ir man, smagiau stebėti pokyčius į gera, o ne atvirkščiai. Malonu, kai iš verslo atstovų išgirsti, kad sekasi gerai, kad darbų turi ne tik šiandienai, bet ir rytojui. Kai verslas sėkmingai klostosi, nekyla sunkumų pareigingai mokėti mokesčius, mažiau pagundų juos slėpti.
Esame priklausomi nuo šalies ekonominės situacijos pokyčių, verslas tam ypač jautrus. Jei iškyla mokestinių problemų, bandome kartu ieškoti išeities, o ji išties yra – pasinaudoti VMI taikomomis lengvatomis, galimybe sudaryti mokestinės paskolos sutartį ar mokesčius atidėti. Esu įsitikinusi, kad tik abipusis bendradarbiavimas duoda norimą rezultatą, auga verslininkų suinteresuotumas veikti skaidriai.
– Ar lengva derinti vadovės karjerą valstybės tarnyboje su žmonos ir motinos pareigomis?
– Nesakyčiau, kad sunku. Manau, visos tos pareigos gražiai dera tarpusavyje, reikia tik pasistengti atrasti tą dermę. Juk daugybė moterų dirba panašiai ir susitvarko su visomis pareigomis.
Visi mano artimieji žino, kad tik po 17 valandos gali tikėtis sulaukti manęs namuose, ir dėl to nesijaučia nuskriausti. Kasdien grįžusi po darbo gaminu vakarienę, savaitgaliais stengiuosi namiškius palepinti kokiu įdomesniu patiekalu, gardžiais kepiniais. Mūsų šeimoje dėl to niekada nėra kilę kokių nors nesusipratimų.
– Ar pavyksta rasti laiko savo pomėgiams ir moteriškiems malonumams – žurnalui, treniruotei sporto klube, mėgstamai televizijos laidai?..
– Visas laisvas laikas ir savaitgaliai yra mano, kaip juos susiplanuoju, taip ir turiu.
Kadangi darbo diena paprastai būna įtempta, o judėti ir įkvėpti tyro oro labai norisi, kas vakarą stengiuosi pasivaikščioti. Nueinu ir 5, ir 10 kilometrų. Ši sporto forma man kol kas priimtiniausia. Jokio konkretaus maršruto neturiu, jau išvaikščiojau ir Naujakurius, ir Pagrynius, ir kitas atokesnes Šilutės vietas. Neturiu pastovaus palydovo – galiu eiti ir viena, ir su vyru ar drauge. Nebūtinas man ir asfaltuotas takelis, svarbu tik patogi avalynė ir tinkama apranga. Ir į laikrodį tuomet nežiūriu.
Stengiuosi vaikščioti, o ne pasivaikščioti – eiti taip, kad sušilčiau ir pajausčiau nuovargį. Po tokio ėjimo jaučiuosi labai gerai: tai suteikia naujos energijos ir kartu turiu galimybę susidėlioti savo mintis.
Kai oro sąlygos leidžia, važinėjame dviračiais – tuoj atidarysime dviračių sezoną. Savaitgaliais sėdę ant dviračių pasiekiame ir Mingę, ir Kintus.
Visada šalia manęs yra knyga, skaitymas prieš miegą man – lyg raminamieji. Šiuo metu skaitau Kristinos Sabaliauskaitės prozą.
Mėgstu ir gerą filmą, pagal galimybes – keliauti. Renkuosi mieliau pažintines, nei poilsines keliones, nes nuvykus svetur norisi kuo daugiau sužinoti ir pamatyti.
– Klausantis susidaro įspūdis, kad Jūsų diena turi ne 24, bet mažiausiai 36 valandas?
– Manau, kad norint per dieną galima nuveikti labai daug. Žaviuosi moterimis, kurios savarankiškai išmoksta užsienio kalbų, aktyviai imasi visuomeninės veiklos ir nuveikia tikrai didelius darbus, ar tiesiog yra stiprios asmenybės. Yra daug moterų, iš kurių verta kasdien mokytis.
Todėl ir Tarptautinės moters dienos proga visoms moterims noriu palinkėti turtinti savo vidinį pasaulį, rasti laiko puoselėti savo grožį ir tapti įdomiomis pirmiausia pačioms sau. Būdamos neįdomios sau, nedominsime ir kitų, o visapusiškos, spalvingos asmenybės visuomet bus reikalingos kitiems ir mylimos.