Vokiečių rašytojos Ch. Keyser atminimui – pagarbos ženklai Rusnėje

keyserApie šimtas žmonių šeštadienį pirmąkart gyvenime klausėsi teatralizuoto vokiečių rašytojos Charlotte Keyser (1890-1966) monologo lietuviškai apie tai, kaip ji ilgisi gimtinės Rusnėje. Sodo po langais, Nemuno už lango, Pakalnės ir Skirvytės vingių, pievų žalumos, medienos kvapo. Kaip jai skaudu dėl geležinės uždangos, atėmusios galimybę bent retkarčiais grįžti į Rusnę pasisvečiuoti.

Rašytojos vaidmenį tame pačiame Ch. Keyser gimtinės sode, prie to paties namo, kur iki šešerių ji Rusnėje augo ir iš kurio su tėvais išsikėlė gyventi į Tilžę, šiandien įtaigiai sukūrė rusniškė, vietinio teatro vadovė Daiva Plikšnienė.

Publika plojo, o seniūnė Dalia Drobnienė bei Salos etnokultūros ir informacijos centro vadovė Birutė Servienė atlikėjai dėkojo. Už tai, kad susirinkusiems buvo suteikta galimybė bent mažumėlę prisliesti prie rašytojos ir dailininkės kūrybinio palikimo versmių.

Žinoma, improvizuota monospektaklio scena sodybos sode buvo ne pirmas ir ne vienintelis prisilietimas prie rašytojos gyvenimo ir kūrybos atminimo.

Rusnės evangelikų liuteronų kunigas Valdas Miliauskas palaimino prie namo sienos įmontuotą medinę atminimo lentą, kuri nuo šiol žymi rašytojos gimimo ir mirties metus ir nurodo čia buvus jos gimtinę. Vokiečių kilmės gyventojų bendrijos „Heide“ choras, vadovaujamas Valterio Matulio, atliko vieną dainą pagal šios poetės eiles, o kitą – pagal vokiečių rašytojo Hermanno Zudermanno (1857-1928) apie jo gimtąją Šilutę…

„Tai jau trečias rašytojos Keyser paminėjimo etapas. Buvo konferencija, dailės paroda, dabar atidengėme atminimo lentą. O kai turėsime naujus kultūros namus,viena ekspozicijų bus skirta gerbiamai rašytojai,“ – sakė B. Servienė.

Būsto, kuriame Charlotte gimė, dabartinė šeimininkė Vilija Golovčenkienė dovanojo išsaugotas autentiškas langines, vienintelį išlikusį materialųjį paveldą.

Ch. Keyser gimė Rusnėje medienos pirklio šeimoje. Ji išsikėlė į Tilžę, bet ryšių su čia likusiais verslo partneriais nenutraukė. Svečiuodavosi vieni pas kitus, o Charlotte, net ir baigusi Karaliaučiaus menų akademiją ir vėliau mokytojavusi Tilžės gimnazijoje, lankydavosi Rusnėje.

Antrasis pasaulinis karas ir po jo Rytų Europą keliems dešimtmečiams atskyrusi sovietų geležinė uždanga be gailesčio laužė likimus, traiškė žmonių lūkesčius. Rašytojai, kaip ir daugeliui kitų krašto išeivių, kelio į Rusnę ir Klaipėdos kraštą atgal neliko.

1940 metais Ch. Keyser išleistas romanas „Ir vis naujos dienos“ tapo bestseleriu, išėjo 12 šios knygos leidimų, visų jų bendras tiražas – 100 000 kopijų. Karaliaučiaus universitetas už jį rašytojai skyrė Getės fondo Herderio premiją, o gyvenimo pabaigoje-Rytprūsių kultūros premiją.

Literatūrinio Ch. Keyser palikimo tyrinėtojai lietuviškos tematikos jos knygose aptinka nedaug, tad nesistebi, jog nė viena iš jos knygų nesusilaukė Lietuvos leidyklų dėmesio ir vertimų.

Anot Šilutės literatūrinės kraštotyros Hermanno Sudermanno klubo narės Danos Junutienės, pristatyti šią rašytoją ir jos literatūrinį palikimą pašykštėta vietos net ir enciklopediniame žodyne „Šilutės kraštas“, Mažosios Lietuvos enciklopedijoje , taip pat – prūsų žemės rašytojų antologijoje „Prūsija literatūros veidrodyje“.

Būtent D. Junutinei už pastangas atgaivinti šios kūrėjos atminimą ir deramai jį pagerbti Rusnėje šeštadienį viešai padėkojo ir viena renginio organizatorių, rašytojos vaidmens atlikėja D. Plikšnienė.

Rusnėje šeštadienį po šio renginio buvo daug ir kitų – salos gyventojai ir svečiai šurmuliavo tradicinėje Laivininkų šventėje.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.