Vokietę į Saugas atvedė senelio pėdsakai

senelis lauzemis_anuke_Reinhild_Koob_su_seniune_DRudieneĮspūdingu koncertu ir stulbinančia Mėlynąja vakariene, skirta Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios 160-mečiui, baigėsi Saugų muzikos festivalis „Muzikos malūnas“. Klausytojai patyrė daug nepamirštamų akimirkų, nuskaidrinusių rūpesčių ir skubėjimo pilną kasdienybę.

Paskutinį liepos sekmadienį Saugų didžiojoje bažnyčioje koncertavo 30 skirtingų kalbų dainuojantis Rachmaninovo choras iš Vokietijos miesto Kylio. Choras klausytojams dovanojo unikalią programą „Muzikinė choro kelionė aplink Baltijos jūrą“. Rachmaninovo choras puoselėja kosmopolitišką muzikinę kultūrą: dainuoja beveik visomis Europos šalių kalbomis, visa choro bendruomenė domisi įvairių tautų kultūromis.

Gyvenime nieko atsitiktinio nebūna, tuo įsitikinome dar kartą. Jei ne viena chorisčių – Karin Plagemann, greičiausiai šio koncerto Saugose nebūtų buvę. Nebūtų ir susitikimo su ypatingais žmonėmis, leidusiais akies krašteliu žvilgterėti į praeitį, atversti vieną iš Saugų istorijos lapų ir netiesiogiai prisiliesti prie vienos šeimos gyvenimo.

M.B.Laužemio ainės kuria šeimos medįsenelis Lauzemis_su_savo_jauna_zmona

Karin Plagemann daugiau kaip 14 metų renka informaciją ir domisi savo šeimos medžiu. Prieš 2 metus į Saugas ji buvo atvykusi aplankyti savo protėvio Martyno Benjamino Laužemio kapo. Apie tai papasakojo giminaitei – M.B.Laužemio vaikaitei, kunigei Reinhild Koob.

Pastarąją, atvykusią kartu su Rachmaninovo choru ir trumpam apsistojusią Saugose, pakvietėme užsukti į Saugų seniūniją pasikalbėti apie jos šeimą, Saugose gyvenusį jos senelį M.B.Laužemį.

Mokslus pradėjo Smeltėje

M.B.Laužemis – publicistas, evangelikų liuteronų misionierius, vertėjas, kunigas, gimęs 1866 m. gruodžio 6 d. Klaipėdos priemiestyje – Smeltėje, miręs ir palaidotas 1924 m. sausio 9 d. Saugose.

Smeltė – priemiestis, palei marias į pietus nuo Klaipėdos plytėjusi užmiesčio teritorija. Tiesa, tai – moderniųjų laikų požiūris, nes teritorijos, vadintos Smelte, apimtis ir pobūdis istoriškai kito.

Dar XVIII a. pab. į pietvakarius nuo Klaipėdos, tuoj už Malūnų vartų, buvo Spitzhuto dvarvietė, greta jos – vadinamoji Friedrichsröhde arba Friedrichsgnade, o toliau į pietus – Gintaro pelkės (Bernsteinbruch) kaimas. Visi šie arčiausiai miesto buvę pietvakariniai priemiesčiai tik XIX a. tapo Smeltės dalimi. Istoriniai šaltiniai nurodo buvus dvi Smeltes: Karališkąją ir Bajoriškąją.

senelis lauzemis_kryzius_saugoseIstoriko J.Sembritzkio surinkta medžiaga rodo, kad apie 1737-1739 m. pradėjo veikti Smeltės pradinė mokykla.

Mokykla augo – 1825 m. ji turėjo 80-100 moksleivių, o iš viso Smeltėje XIX a. vid. buvo keturios pradinės mokyklos. Kurioje jų mokėsi M.B.Laužemis, žinių nėra. Žinoma tik, kad baigęs pradžios mokyklą siekė mokslo toliau, įstojo ir baigė Gossnerio misionierių mokyklą Berlyne.

Misionierių mokyklos neturtingiems lietuvių jaunuoliams buvo vienintelė galimybė įgyti aukštesnį išsilavinimą (mokslas ir pragyvenimas buvo nemokami), pramokti kalbų, aplankyti kitus kraštus. XIX a. ir XX a. pr. Mažojoje Lietuvoje veikė kelių misijų draugijos, turėjusios savo mokyklas.

Į misijų veiklą telkti tikinčiuosius lietuvininkus XIX a. II dešimtmetyje pradėjo Mažosios Lietuvos protestantai. Jie steigė draugijas, visomis vietos gyventojų kalbomis leido atsišaukimus, vyskupų pamokslus, knygeles, turėjo savo periodinę spaudą, kurioje rašė apie misijų veiklą Azijoje ir Afrikoje.

Protestantišką pasaulėžiūrą platino 6 misijų draugijos, lietuvininkai dosniai aukodavo misijų darbui. Surinktas lėšas siųsdavo į Karaliaučių ir Berlyną. Mažojoje Lietuvoje misionieriai buvo vadinami pasiuntiniais.

Evangelikų misijose nuo XIX a. VII dešimtmečio dirbo per 40 lietuvininkų iš Mažosios Lietuvos.

Tarp Indijos ir Mažosios Lietuvos

M.B.Laužemis į misiją Indijoje išvyko 1872 m., jis dirbo Gumloje, Lahardagoje ir Iharsugudoje.

Gossnerio misija (Gosneriškoji pasiuntinystė) nuo pat įsteigimo 1836 metais veikė Rytų Indijoje. Jos įkūrėjas buvo daugelio religinių knygų, išverstų į dešimtis kalbų, autorius, pamokslininkas Johannes Evangelista Gossneris (1773-1858). 1910 metais jai priklausė 70 000 krikščionių ir 18 000 ruošiamųjų krikštui. Gossnerio misijos finansinė būklė buvo prasta, ji teturėjo tik 45 misionierius, iš kurių 8 gydėsi.

1901-1905 m. M.B.Laužemis atostogavo Europoje, metus praleido Mažojoje Lietuvoje. Per atostogas daugiausia keliavo per parapijas ir surinkimus pamokslaudamas ir skaitydamas paskaitas apie Indiją. 1902-1903 m.

M.B.Laužemis JAV rinko aukas ir platino lietuvių spaudą, pamokslavo įvairiose parapijose.

Paskutinė gyvenimo stotelė – Saugos
senelis M_B_Lauzemis_kair_Amerikoje
1904-11-25 „Pagalboje“ rašoma, kad pasiuntinys brolis Benjaminas Laužemis yra susižadėjęs su panele Emma Radtke, dukterimi Tilžėje gyvenančio piniguočiaus Ferdinando Radtke. Būdamas 38-erių, Martynas Benjaminas vedė, sutuoktinė buvo 19 metų jaunesnė už jį. Laužemiai susilaukė 12 vaikų, užaugo 10.

Į Indiją ir kitas šalis M.B.Laužemis važiavo ir su šeima. Pablogėjus sveikatai (jį kamavo plaučių ir širdies ligos), 1914 m. grįžo į gimtinę atostogauti. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, išvykti į Indiją nebegalėjo, apsistojo Juodkrantėje. 1915 m. gavo Klaipėdos apskrities Kairių kunigo vietą. 1921 m. jį perkėlė į Saugas.

Paskutinioji, dvyliktoji dukra Amalie Rose Marie, būsimosios Reinhild Koob mama, gimė Saugose 1924-01-13.

Mergaitė nematė savo tėčio, jis mirė 4 dienomis anksčiau nei ji gimė.

M.B.Laužemio našlė vyrui mirus neteko teisės gyventi parapijos name ir turėjo palikti Saugas. Ji su vaikais išvyko į Tilžę, tėvų kraštą, o jos sutuoktinis atgulė Saugų kapinaitėse.

Misionierius, publicistas, vertėjas

M.Laužemis buvo išsilavinęs, gerai valdė plunksną, mokėjo šešias kalbas. Į Indijos tautų vieną kalbą (uran) išvertė ir redagavo jau anksčiau išleistos Biblijos dalis. Būdamas Indijoje, domėjosi Mažosios Lietuvos gyvenimu, parsisiųsdavo knygų. Bendradarbiavo „Lietuviškoje ceitungoje“, „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“, „Pagalboje“, „Konservatyvų draugystės laiške“ ir jo priede „Keleivio draugas“. Rašė straipsnius apie Indijos gamtą, čiabuvių papročius ir buitį.

Įdomus faktas: rašoma, kad M.B.Laužemis užaugino tigriuką, kurį brangiai pardavė žvėrių agentui iš Vokietijos.

Tuo laikotarpiu Gossnerio misijos draugijos knygynas išleido aštuonias, o Wangemanno – 1910-1913 m. – 15 lietuviškų knygelių. Jas pardavinėdavo sakytojai, kunigai, atostogaujantys lietuviai misionieriai, tarp jų – ir M.B.Laužemis. Misionierių įvairiuose laikraščiuose paskelbtose korespondencijose gausu etnografinės, gamtamokslinės ir filologinės medžiagos apie Afrikos, Indijos ir Kinijos čiabuvius, misijos veiklą.

Gossnerio misijų knygynas Berlyne išleido M.B.Laužemio išverstų knygų gotišku šriftu su iliustracijomis. Jas pats autorius pardavinėjo Mažojoje Lietuvoje ir JAV, gautos lėšos ėjo į misijos kasą. Gossnerio misijų knygynas Tilžėje, Otto Mauderodės spaustuvėje, 1914 m. gotišku šriftu ir iliustracijomis išleido M.B.Laužemio „Habba, arba Kaip wiens indiškas Pagonis iš Kolų Giminės didiyjį Diewą jieškojo bey surado“.

Vaikaitė eina senelio kunigo pėdomis

Tęsdama pokalbį su M.B.Laužemio vaikaite R.Koob, teiraujuosi, kas ją paskatino rinktis kunigės kelią? Gal senelio pavyzdys?

Reinhild nusišypso ir pasakoja, kad tai – jos pasirinkimas, bet kartu ir dovana mamai, jos noro įgyvendinimas.

Mama, sulaukusi 80-ies, prieš 13 metų mirė. Ji niekada nebuvo atvykusi į Saugas, nors pati čia gimė, čia palaidotas jos tėvas.

Reinhild pasakoja, kad tikėjimas duoda didelę jėgą, stiprina žmogaus dvasią, o jai pačiai svarbu tikėjimą perduoti kitiems. Moteris neabejoja, kad jos senelis, klajodamas po pasaulį, sutiko daug šviesių žmonių, sukaupė daug išminties, jis ėjo naujais takais. Tai ir ji, sekdama jo pavyzdžiu, stengiasi rasti naujus kelius ir jais drąsiai žengia.

Ji buvo išvykusi porai metų į Afriką, dirbo misijoje, studijavo psichologiją. Sugrįžusi į Vokietiją, suprato nebenorinti dirbti įprasto darbo: tuokti, krikštyti, aukoti mišias. Pagyvenusi kitame žemyne ji pajuto, kad skirtingų religijų ir kultūrų žmonės, gyvendami po vienu stogu, suteikia ne tik spalvingumo, bet ir daugybę problemų. Reinhild bando išsiaiškinti ir rasti sprendimus, kaip skirtingų religijų, kultūrų atstovams gyventi darniai, toleruojant kiekvieno įsitikinimus. Todėl ji ruošia programas ir jas įgyvendina.

R.Koob jaučiasi dėkinga Saugų krašto žmonėms, kurie per visus sunkmečius saugojo jos senelio M.B.Laužemio atminimą prižiūrėdami kapą. O dabar jai ypač malonu, kad pakvietėme susitikti, norime rinkti žinias apie šio žmogaus nuopelnus – Mažosios Lietuvos ir Saugų istorijai apskritai.

Lieka tik padėkoti Likimui ir nusilenkti kilnios misijos puoselėtojai Karin Plagemann, Rachmaninovo choro iš Kylio choristei, kad tapome tokio nepaprasto susitikimo dalyviais, ir jos dėka galėjome prisiliesti prie praeities.