Vokietijoje šilutiškė jautėsi kaip namuose – pro langą matė bažnyčią, o naktimis girdėjo traukinius

15778569 1607749072585580_1985326565_o35-erių Airida Žarnauskaitė – Seibert jau 17 metų gyvena Vokietijoje. Per didžiąsias metų šventes – Kalėdas ir Naujuosius metus – ji, kaip ir dauguma emigrantų, sugrįžta į gimtąją Šilutę aplankyti artimųjų.

Kad lietuviai jaukiai švenčia šeimos šventes, pastebi ir Airidos vyras Hansas Giunteris, atlydintis žmoną į Lietuvą.

Airida juokauja, kad per tiek metų jau yra „suvokietėjusi“ ir daugelį dalykų gimtinėje mato kitomis akimis. Čia – kitoks maisto skonis, čia – daugiau gamtos, čia – netgi debesys gražesni…

„Šilutė pasikeitė tik į gerąją pusę: ir aplinka, ir keliai, ir žmonės. Nesijaučia (taip, kaip anksčiau), kad esu grįžusi iš užsienio. Galbūt todėl, kad dauguma žmonių dabar keliauja, pamato pasaulio“, – pastebi Airida.

Į „Šilutės naujienų“ redakciją emigrantė užsuko iškart po Kalėdų, nešina pačios keptais sausainiais. Susėdę prie arbatos puodelio kalbėjomės apie emigraciją, toleranciją, kultūrinius skirtumus.

Išvažiavo dirbti aukle

Airidai buvo 18 metų, kai 1999-aisiais, baigusi tuometinę 4-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Pamario pagrindinė), išvažiavo pagal „Au Pair“ programą dirbti aukle. Tiesa, prieš tai mergina dar bandė stoti į universitetą, tačiau į jos pasirinktą specialybę buvo didelis konkursas. Tad Airida pasinaudojo draugės kvietimu ir susikrovusi lagaminus išvyko į Frankfurtą prie Maino, esantį Vakarų Vokietijoje.

„Nebuvo sunku priprasti, nes netoliese gyveno dar septynios lietuvių auklės, kurių šeimos tarpusavyje bendravo. Vokiečių šeima mane maloniai priėmė, taigi nebuvo begalinio namų ilgesio“, – atvirauja ji.15776545 1607748315918989_2123035704_o

Šilutėje Airida gyveno Liepų gatvėje, kur pro langą matėsi evangelikų liuteronų bažnyčia, o naktimis girdėjosi važiuojanys traukiniai. Lygiai taip pat ji jautėsi ir Vokietijoje – pro langą matė bažnyčią ir naktimis girdėjo traukinius.

„Mamai sakiau, žinok, aš jaučiuosi kaip namuose, nes šie du dalykai labai primena Šilutę“, – prisimena moteris.

Lietuvaitė prižiūrėjo mažiausią vokiečių šeimos atžalą, du vyresnius vaikus šeima leido į darželį. Vokiečių kalbą šilutiškė mokėsi nuo penktos klasės, tad suprasti, ką kalba aplinkiniai, nebuvo sunku.

Po metų Airida grįžo į Lietuvą, įstojo į neakivaizdines studijas aukštesniojoje mokykloje Klaipėdoje. Bet po kurio laiko vis tiek grįžo į Vokietiją, rado darbą, o netrukus susipažino su būsimuoju vyru Hansu Giunteriu.

Studijuoti toliau nematė prasmės, nes užsienyje būtų sunkiai pripažinę aukštesniosios mokyklos diplomą.

Savo vaikus moko tolerancijos

Šiandien Airida gyvena nedideliame miestelyje, turinčiame 13 000 gyventojų. Ji nedirba, prižiūri namus, rūpinasi vaikais – 13-mete Emilija ir 10-mečiu Niklu.

Šilutiškė sako, kad svetimoje šalyje žmonės ją priėmė maloniai, ir ji pati stengėsi pritapti prie kitos kultūros.

Stengėsi kalbėti vokiškai, nes ir pačiai nepriimtina, kai parduotuvėje kitatautės mamos vaikus šaukia gimtąja kalba – tuomet pusė žmonių, esančių parduotuvėje, atsisuka pasižiūrėti.

Kai kurios Airidos draugės guosdavosi, kad nepritampa prie vokiečių, o ji, atvirkščiai, su visais sveikinosi, bendravo, šypsojosi.

„Aš su visais stengiuosi rasti bendrą kalbą ir savo vaikus mokau būti tolerantiškus, nebijoti ir juodaodžiui ranką paduoti, ir bendrauti su sutrikusio vystymosi vaikais“, – atvirauja šilutiškė.

Tolerancijos dienos proga „Šilutės naujienų“ „Facebook“ paskyroje lankytojų klausėme, ar jie yra tolerantiški kitos tautybės, tikėjimo, įsitikinimų žmonėms.

15748133 1607748869252267_1063423918_oŠiuo klausimu savo nuomonę išsakė ir Airida: „Pirmiausia, reikėtų žinoti, ką reiškia žodis „tolerancija“. Tai pakantumas kitokiai pasaulėžiūrai, gyvenimo būdui, elgesiui ir papročiams. Toleruoju visokius žmones, jų odos spalvas, jų tikėjimus. Manau, kad daugelio žmonių netolerancija yra susijusi su „nusisenėjusiais nusistatymais“.

Už šį nuoširdų atsakymą Airidai tada dovanojome firminį „Šilutės naujienų“ puodelį.

Šeimos šventes švenčia ir Lietuvoje, ir Vokietijoje

Airidos šeimoje kalbama vokiškai, tačiau vaikai lietuviškai supranta. Dukra Emilija kalba daugiau, nes iš prigimties buvo plepesnė ir labiau stengėsi atkartoti mamos žodžius. Sūnus Niklas mamos gimtąją kalbą supranta sunkiau, tačiau prieš atvažiuodamas į Lietuvą stengiasi išmokti daugiau lietuviškų žodžių.

Atvažiavę į Lietuvą, Emilija ir Niklas vėlgi stengiasi pritapti prie aplinkos, kurioje gyvena močiutė, giminaičiai, kiemo draugai, kuriuos susiranda atostogų metu.

Airidos šeima šventes švenčia ir Lietuvoje, ir Vokietijoje. Pavyzdžiui, 2002 metais Vokietijoje Airida ir Hansas Giunteris šventė civilines vestuves, o 2003-aisiais Lietuvoje – susituokė bažnyčioje. Vieną vaiką šeima krikštijo Vokietijoje, kitą – Lietuvoje.

Tapo priekabesnė

Į Lietuvą Airida su vyru ir vaikais grįžta vasarą ir per Kalėdas. Sako, kad nė karto šių švenčių nėra šventusi Vokietijoje, nors vyro mama ir yra prašiusi pasilikti.

Grįžus į gimtinę didžiausią džiaugsmą teikia pasimatymas su artimaisiais. Airidos vyras jai nuolat primena, kokia čia graži gamta, netgi debesys vasarą atrodo gražesni, ne tokie tiesūs. Beje, kad Lietuvoje – kitokie debesys, pastebi ir Italijoje gyvenanti Airidos sesuo.

Šilutiškė džiaugiasi, kad jos vyras Lietuvoje jaučiasi gerai – jam čia viskas įdomu, jis stengiasi paragauti įvairesnių patiekalų.

Žentu džiaugiasi ir Airidos mama Vida, sako, kad viskas jam tinka ir viskas gerai.

Tuo tarpu pati Airida tapo priekabesnė, labiau reikalauja kokybės kavinėse, o jeigu kas nors nepatinka, nebijo pasakyti, pareikalauti kito patiekalo.

„Aš dabar tik kartais prikimbu, nes per tiek metų jau žinome, kur eiti, kaip mus aptarnaus, tad renkamės tas vietas, kurios mums patinka, kur gerai jaučiamės, – sako ji.

Moterį, kaip ir daugelį kitų emigrantų, stebina kainos – Lietuvoje brangesni kai kurie maisto produktai, drabužiai, batai. Kita vertus, čia pigesnės grožio paslaugos – visos emigrantės čia pasigražina ir grįža į užsienį. Čia pigesni ir ekologiški maisto produktai, žvėriena.

Airidai gimtinėje ir maistas skanesnis. „Stengiuosi čia atsivalgyti, atsigerti. Nenoriu vežtis į Vokietiją, nes ten ne taip skanu“, – sako ji.

Namais Airida vadina ir Lietuvą, ir Vokietiją. „Kai būnu ten, kraudamasi lagaminus sakau, kad važiuoju namo. O kai išvažiuoju iš Šilutės, irgi sakau, kad važiuoju namo. Tai manęs mama ir klausia, kur tie tavo namai“, – svarsto ir pati atsakymo neranda Airida.

Visgi savęs, gyvenančios Lietuvoje, moteris jau nebeįsivaizduoja, tačiau jos vyras, tikras vokietis, pasvajoja išėjęs į pensiją čia atsikraustyti.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.