Vokietis ir rusė geležinės uždangos griūties 25-metį fiksuoja kelionėje dviračiais per 8 šalis

keliautojai vokieciai2000 kilometrų dviračiais – nuo Helsinkio iki Šilutės ir dar toliau. Apkeliauta daugybė pasaulio šalių, pažinta šimtai žmonių. Visa tai – už savo pinigus, tik dėl pažinimo idėjos. Tokį pomėgį turinčių svečių neseniai sulaukė „Šilutės naujienos“.

Sutuoktiniai rusė Anastasija ir vokietis Giotc Burggraf, kelionę pradėję liepos 10-ąją Berlyne, o ant savo įspūdingų dviračių sėdę Helsinkyje ir keltu pasiekę Sankt Peterburgą, per Estiją ir Latviją atmynė į mūsų kraštą. Šilutėje jiedu užtruko beveik parą ir vėl mynė tolyn, į Pagėgius, iš ten – į Kaliningradą, o iš jo – į Lenkiją ir Vengriją.

Kelionės tikslas – kuo daugiau išgirsti ir sužinoti, kaip šiandien jaučiasi ir gyvena įvairių valstybių žmonės, kurie visi išgyveno prieš 25 metus įvykusią Sovietų sąjungos geležinės uždangos griūtį.

Istorikas, kelių knygų autorius 39-erių Giotc ir 32-ejų Anastasija kelionės įspūdžius filmuoja, o grįžę namo tikisi iš tos medžiagos susukti dokumentinį filmą.

Kelionių įspūdžiais pora pasidalijo ir su „Šilutės naujienų“ skaitytojais.

Domina istoriniai objektai ir vietos

Neblogai rusų kalbą įvaldęs Giotc ir rusakalbė jo žmona sako tikslaus savo kelionės kilometrų skaičiaus ir nežinantys – ne tas jiems svarbu. „Važiuojame ne tam, kad kelio ilgį matuotume, o tam, kad pamatytume, kaip žmonės gyvena, ir sužinotume, ką jie galvoja“, – sako pora.

Giotc – savąjį dalyką įsimylėjęs istorikas, ir tai supranti jau po pirmųjų jo ištartų sakinių – taip išsamiai vyras pasakoja apie kelionės metu matytas istorines vietas ir objektus.

Vienas jų kelionės tikslų – išsiaiškinti, kaip TSRS ir sienų griūtį vertina pasienio gyventojai, mat kaip tik pasienio teritorijose vis kyla konfliktai. „Klausiame, ar iki geležinės uždangos griuvimo buvo blogiau, ar gal dabar, o gal žmonėms – visai jokio skirtumo“, – pasakoja Anastasija.

Atsakymų jie sulaukia įvairių. Vyresnio amžiaus žmonės kiekviename laikmetyje mato ir pliusų, ir minusų, nes, nugyvenę ilgą amžių, gali vertinti ir palyginti daugelį aspektų. Dar dirbantys žmonės dažniausiai situaciją vertina iš savo atlyginimo pozicijos: geriau jiems yra tada, kai daugiau uždirba…

Kokių atsakymų jie sulaukia iš lietuvių? Anot poros, palyginti su kaimynais latviais ir estais, mūsų kraštiečiai labiau atsipalaidavę, mažiau įsitempę, mažiau tiki ginkluotos agresijos grėsme. Jie laisvai dėsto prieš kamerą savo nuomonę, o tų nuomonių irgi yra įvairių.

Kelionę pora vadina asmeniniu projektu, mat 95 proc. jai reikalingų lėšų sukaupė patys. Anastasija ir Giotc tikino nedirbantys jokiai televizijai, mat televizijos, anot jų, vis tiek yra priklausomos nuo valstybių politikos, todėl reikalautų, kad kuriant filmą būtų atsižvelgta į jų pageidavimus.

Sutiko tik gerus žmones

Tai ne pirmoji tokia tolima sutuoktinių kelionė – internete galima pamatyti pirmąjį filmą, kurį jie susuko po to, kai 2009-aisiais apkeliavo buvusios TSRS miestus, išaugusius buvusių GULAG-o lagerių teritorijose.

Keliauninkai džiaugėsi visose šalyse sutinkantys išskirtinai tik gerus žmones. „Iki šiol niekas mūsų neapgavo, neapvogė, nepasišaipė ir neatsakė pagalbos“, – vardijo Anastasija.

Vėlų vakarą atvykę į Šilutę jiedu irgi sutiko gerus žmones. Sustoję senojo Turgaus aikštėje ir besidairydami, kur pasistatyti palapinę, sulaukė praeivio klausimo, gal reikia pagalbos? Išsikalbėję sužinojo, jog pagalbą pasiūlė toje pačioje aikštėje gyvenantis Benas. „Šis žmogus mus parsivedė namo, apnakvindino, nuprausė ir pamaitino“, – linksmai kitą dieną vakarykščius įspūdžius dėstė Anastasija.

Rytą jie pakalbino keletą šilutiškių ir nufilmavo jų pasakojimus apie gyvenimo skirtumus sovietmečiu ir Nepriklausomoje Lietuvoje. O priešpiet svečiai vėl leidosi į kelionę – pasuko link Pagėgių.