Kasmet jis vis kitoks, bet visada ypatingas, su vydūnišku prieskoniu ir skleidžiantis dvasinę šviesą.
„Tik kuriantis žmogus yra gražus. Viskas nuo kiekvieno vidinės gyvatos pareina, reikia neprarasti ir šventnamį savyje turėti, nuo to visa tauta šviesėja ir stiprėja…“, – mintijo šviesios atminties Vilhelmas Storosta – Vydūnas.
Vydūnas, aktyviai veikęs ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų, nenuginčijamai padarė didelę įtaką lietuvių kultūrai. Aukščiausia vertybe laikęs žmoniškumą, filosofas savo veikla kiek įmanydamas ugdė sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, kuri būtų iš esmės, o ne „paviršiaus dalykuose laisva“.
Eruditas, filosofas, humanistas
Vydūnas (1868-03-22–1953-02-20) legenda tapo dar būdamas gyvas. Vaikystėje lavintas namuose, vėliau baigė Ragainės mokytojų seminariją, studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose daugybę disciplinų: filosofiją, religiją, kultūrą, meną, literatūros istoriją, sociologiją, gamtos mokslus, anglų, prancūzų, sanskrito kalbas. Mokytojavo Kintų pradžios mokykloje, dėstė Tilžės gimnazijoje, taip pat Rytų seminare prie Berlyno universiteto.
Įkūręs Tilžės giedotojų draugiją jai vadovavo ištisą 40-metį, rengė lietuvių dainų šventes, skleidė liaudies dainas. Leido žurnalus „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“. Tapo Lietuvos universiteto filosofijos Garbės daktaru.
1940 m. net svarstyta Vydūną pristatyti Nobelio premijai, bet dėl tarptautinės situacijos, idėja nerealizuota.
1944 m. Vydūnas kartu su Tilžės gyventojais buvo evakuotas į Vokietiją, ten 1953 m. mirė. Palaikai perlaidoti Lietuvoje 1991 m. spalio 19 d. Bitėnų kapinėse.
Kintai – pirmoji įžymaus lietuvių mąstytojo Vydūno darbo vieta. Čia prasidėjo jo gyvenimo kelio didysis žygis keliant lietuviškumą, tautinę savimonę, kvietimas rūpintis savo dvasine būkle ir sveikata, saugoti tautines vertybes. Jis skatino neapsikrauti pasaulio vertybėmis ir tvirtai tikėti, kad Lietuva kažkada bus viena iš žmoniškumo tautų.
Vydūno muziejus Kintuose įkurtas pastate, kuriame nuo 1705 m. veikė vokiška parapijos pradinė mokykla ir mokytojavo jaunasis Vilhelmas Storosta.
Vydūno muziejus – vienintelė vieta Lietuvoje, kur saugoma didžiausia rašytojo kūrybą ir gyvenimą liudijančių eksponatų kolekcija ir pats įspūdingiausias asmeninis muzikinis instrumentas – arfa.
Gimtadienio šventė
Beveik 30 metų pulsuojanti iškilaus intelektualo ir humanisto dvasia čia įkurtame jo vardo muziejuje pritraukia gausybę lankytojų, o Vydūno kultūros centro kolektyvas, vadovaujamas Ritos Tarvydienės, kasmet visuomenę kviečia kartu paminėti šviesuolio gimtadienį.
Šiemet Vydūno palėpėje svečius pasitiko dailininkės – grafikės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės grafikos darbų „Mažos visatos“ paroda, o centro direktorė R. Tarvydienė, pradėjusi gimtadienio šventę, kalbėjo apie sielos asketą, dvasios titaną – Vydūną, žvelgdama iš mūsų dienų perspektyvos. Muziejininkė Reda Cirtautienė svečius vaišino juodųjų serbentų ūglių arbata, koncertinę programą dovanojo Juknaičių moterų vokalinis ansamblis „Vėjūnė“. Kuo mums svarbus Vydūnas, priminė ansamblio moterys, skaičiusios trumpus intarpus tarp dainų.
Šilutiškė Sandra Tamašauskienė į renginį atsivežė Vydūno laikais išleistą knygą su jo pjese. Iš Švėkšnos klebono gautą knygą ji saugojo savo bibliotekoje, laukdama tinkamo momento ją, kaip vertingą eksponatą, padovanoti muziejui.