Ypatingo mokslininkų dėmesio sulaukė Švėkšnos girininkijoje augantis liepynas

Liepa - ypatingas medis, be kurio neįsivaizduojame savo kraštovaizdžio, tautosakos, alėjų, medaus skonio, šių įspūdingų medžių paunksnėje vykstančių Pažaislio muzikos festivalių.

VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkai su partneriais atlikę Lietuvoje natūraliai augančios mažalapės liepos kilmės tyrimus teigia, kad tebeturime stiprų girių gilumose išlikusį šių medžių genetinį fondą, šiltėjantis klimatas liepoms augti yra palankus, tačiau nesant valstybinės liepynų plėtros strategijos, o visuomenei stokojant žinių lietuviškų liepų ateičiai galime gerokai pakenkti.

Liepos vertė miško ekosistemai

„Liepa mums svarbi medžių rūšis ir istoriškai, ir gamtiniu bei ūkiniu aspektais. Ji – viena kertinių miško ekosistemų rūšių. Jeigu saulėtą vasaros dieną stabteltume ties liepomis, įsitikintume, kiek jose gyvybės, vabzdžių, plika akimi sunkiau įžvelgiamų grybijos pasaulio atstovų.

Atlantiniu periodu – šilčiausiu poledyniniu laikotarpiu apie 4 tūkst. m. pr. Kr., – Lietuvos teritorijoje būta nemažai liepynų. Apskritai tuo metu mūsų miškai turėjo būti nepaprastai gražūs.

Deja, klimatas atvėso ir liepoms tai nebuvo palanku. Mat šių medžių sėklos pradeda dygti gegužę, ir jeigu nėra pakankami šilta, jos žūva. Be to, liepos žydi trumpai ir jei tuo metu taip pat šalta, lyja ir vabzdžiai mažiau skraido, liepžiedžiai lieka neapdulkinti. Vadinasi, ir tų metų sėklos lieka tuščios. Todėl liepas miškuose išstūmė kitos lapuočių rūšys. Tačiau to laikotarpio liepų palikuonės išliko iki mūsų dienų“, – teigia Lietuvos medžių genofondą tyrinėjantis VDU Žemės ūkio akademijos profesorius dr. Darius Danusevičius. Šiuo metu liepos sudaro vos 5 proc. Lietuvos miškų medžių.

Pasak mokslininko, liepos kilmės tyrimo tikslas buvo surasti vertingus genotipus ir populiacijas Lietuvos miškuose bei nustatyti, kiek medžiai yra genetiškai įvairūs, iš kur liepos migravo į Lietuvą po paskutinio ledynmečio ir ar įmanoma bei tikslinga jas kaip genetinę medžiagą panaudoti ateityje plečiant Lietuvos miškų plotus.

Genofondu pasinaudoti būtina

VDU mokslininkų grupė Lietuvos regionų miškuose ieškojo senų liepų (rasta daugiau nei 500) ir ištyrė jų skirtumus pagal DNR žymenis. Siekta nustatyti, kuo šios liepos skiriasi nuo plintančių urbanizuotose teritorijose.

„Mūsų miškuose išliko vietinės kilmės liepų genofondas, kuris nėra reikšmingai paveiktas svetimžemio liepų populiacijų iš urbanizuotų teritorijų. Šiuo genofondu pasinaudoti ne tik galima, bet ir būtina. Tai turi būti daroma kryptingai, valstybiniu lygmeniu įgyvendinant specialias plėtros programas. Tarkime, JK, kad miško teritorija būtų paskelbta saugotina, pakanka augti vienintelei ilgaamžei liepai“, – pastebi pašnekovas.

Profesoriaus teigimu, senosios vietinės kilmės Lietuvos miškų liepos yra vertingesnės už svetimžemes tiek mažalapes, tiek didžialapes, žaliuojančias miestuose dėl to, kad pastarųjų genetinė kilmė nėra žinoma. Dažniausiai didžialapės liepos yra įvežtinės arba įvežtinių palikuonės, todėl yra prisitaikiusios prie mūsų klimato. „Lietuvos dvarų sodininkai vargu ar eidavo į miškų gilumas rinkti liepų sėklų. Tikėtina, kad jie bendradarbiavo su Peterburgo, Rygos, Varšuvos, Karaliaučiaus botanikos sodais ir sėklas ar sodinukus pirko ten. Iš dvarų teritorijų liepos „užsienietės“ pamažu išplito į bažnyčių šventorius, miestus. Todėl šiuo metu Lietuvoje esama ir autochtoninio, ir įvežtinio liepų genofondo“, – sako mokslininkas.

Evoliucinė kilmė viena turtingiausių

Profesoriaus aiškinimu, medžiai negali kryžmintis su biologiškai giminingais individais, nes tuomet jų palikuonys nebus sveiki ir anksčiau ar vėliau linija žus. Todėl viena tyrėjų užduočių buvo nustatyti, ar išlikusios genofondinės mūsų liepos yra pakankami genetiškai įvairios jų plėtrai Lietuvos miškuose. Tirti ir jų giminystės ryšiai. „Galbūt sunku įsivaizduoti, kaip gebėjimo judėti neturintys medžiai sau susiranda negiminingą porą. Tam tarnauja specifinis poravimuisi fenologinis ritmas, paukščiai, vabzdžiai, vėjas, tekantis vanduo. Spėjama, kad pirmąsias liepų sėklas į Lietuvą taip pat atplukdė upės“, – teigia pašnekovas.
Mokslininkai Europoje aptinka keturių evoliucinių linijų mažalapes liepas. Lietuvos mažalapės liepos populiacijų evoliucinė kilmė – viena turtingiausių regione, nes sudaryta iš visų 4 pagrindinių evoliucinių linijų atstovų – Pietryčių ir Šiaurės Vakarų Europos bei Pietų ir Šiaurės Rusijos. Tačiau dažniausiai Lietuvos miškuose aptinkamos vakarinės Šiaurės Europos genetinės linijos.

Vienas tyrėjų tikslų buvo patyrinėti ilgaamžes Lietuvos liepas. Ir jeigu seniausių jų egzempliorių tenka ieškoti Punios, Braziūkų miškuose, tai 6 ilgaamžės liepos auga Pažaislio vienuolyno šventoriuje. D. Danusevičiaus teigimu, šių, apie 200 m. amžiaus medžių, DNR specifiniai žymenys mokslininkus gerokai nustebino.

Paaiškėjo, kad senosios Pažaislio liepos yra mažalapės ir didžialapės šių medžių rūšių hibridai. „Dar didesnė intriga, kad visi šie medžiai yra vienos motinos klonai. Didelė tikimybė, kad jie yra įskiepyti. Kita vertus, tai nestebina, nes sodininkystės menas yra sena vienuolynų tradicija. Tikėtina, kad sodininkui buvo svarbi kažkur kitur augusi motininė liepa ir jis norėjo sukurti būtent jos palikuonių“, – sako profesorius.

Žaliosios atliekos miškams nėra „nekaltos“

Mokslininkų dėmesio sulaukė ir Šilutės r. Švėkšnos girininkijoje augantis liepynas. „Man tai įspūdingiausias ir ūkiniu požiūriu vertingiausias gyvenime matytas šios rūšies medžių masyvas. Išlakios vienkamienės liepos čia stiebiasi į dangų tarsi stygos. Tikėtina, kad jas Mažojoje Lietuvoje sodino profesionalai vokiečiai. Tačiau išsamesnių genetinių tyrimų šis liepynas dar laukia“, – dalijasi pašnekovas.

Tyrėjų grupės atliktas Lietuvos miškuose natūraliai augančios mažalapės liepos evoliucinės kilmės tyrimas turėtų tapti pagrindu rengiant valstybinę liepos plėtros programą. Aplinkos ministerija turėtų imtis iniciatyvos bei drauge su mokslininkais priimti sprendimus dėl autochtoninio liepos genofondo plėtros ir nutarti, iš kokių evoliucinių linijų tikslinga plėtoti ateities liepynus.

Mokslininkas turi praktinį patarimą ir visuomenei. Pasak jo, žmonės dažnai net nepagalvoja apie pasekmes į mišką atveždami išpilti žaliąsias atliekas, rudenį sugrėbtus medžių lapus. To reikėtų vengti, nes tarp jų patenka ir įvairių augalų sėklų, kurios gali būti genetinė tarša mūsų miškų genetiniam fondui.