Žagatpurviai sulaukė 340 metų

zagatpurviai stogastulpisIstorija: XVII a. pradžia – XX a. vidurys

Žagatpurviai – tai kaimas, kuris pirmą kartą minimas prūsiškuose archyvuose nuo 1684 metų, kaip Zaggatpurwen (Gergen Mischt). Tuo tarpu Juozapo Narūnavičiaus – Naronskio žemėlapyje jis figūruoja jau 1673-1676 m. kaip SegatPorwe.
Taigi galima sakyti, kad šiemet Žagatpurviai turėtų minėti 340 metų jubiliejų.

Vėliau – 1710 m. dokumentuose – aptinkami Zagatpurwen arba Zaggatpurwen ir artimiausias šiuolaikiniam pavadinimui Zagatpurwis.

Pavadinimas kilęs iš senosios kuršių (latvių) kalbos, kuris reiškia Šarkų pelkė (latviškai žagata – šarka, purvs – pelkė).

Kaimą įkūrė kuršiai

Daugelį Klaipėdos krašto gyvenviečių kūrė nuo XIII amžiaus mūsų kraštuose gyvenusios kuršių ir latvių gentys. Jų autentiški pavadinimai išliko iki mūsų dienų.

Vokiškas pavadinimas Szagatpurwen iki šiol dažniausiai naudojamas visuose išlikusiuose Rytų Prūsijos dokumentuose. 1734 m. šalia minėto pavadinimo buvo naudojamas ir kitas – Gerge Mischtzogallen (Misčiogale), tačiau tais pačiais metais vėl naudojamas tik Zagatpurwen pavadinimas.

Nuo 1774 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas dar ir kaip Gerge Mischken (Gergmiškiai). Po 11 metų, 1785 m. jis keičiasi į George Mischten. Nuo 1815 iki 1938 metų kaimas buvo vadinamas jau tik Szagetpurwen, o nuo 1939 m. atgavo savo pradinį pavadinimą Szagatpurwen.

Anot ankstesnių dokumentų, 1540 m. minimas šalia esantis Virkytų kaimas. Tuo tarpu Žagatpurviai paminėti tik po beveik 200 metų. Gyvenvietė galėjo įsikurti apie XVII amžiaus pradžią, tuo metu iš Kuršių nerijos pasitraukus ten gyvenusiems latviams (kuršiams).

Kartu su jais Žagatpurviuose apsigyveno lietuvininkai. Vėliau daugelis iš jų išmirė per didįjį marą (1709-1711), po maro daugumą kaimo gyventojų sudarė lietuvininkai ir keletas vokiečių kolonistų.

Suklestėjo įkūrus muitinę

XVIII amžiuje Žagatpurviai tapo karališku kaimu, t.y. priklausė valstybei. Laikui bėgant, po Vokietijos ir Prūsijos susivienijimo (1871) prasidėjus reformoms, kai kraštas buvo vokietinamas – kaime tuo laiku jau gyveno 7 vokiečių šeimos. O iki Prancūzijos ir Prūsijos karo (1870-1871) buvo vos 4 vokiečių ūkiai.

Tuo metu kaimo apylinkėse gausiai atsodinti miškai, beveik išnykę dėl nevykusios žemės reformos ir nuolatinio eksporto į Vokietiją bei Angliją. 1878 m. Žagatpurvių miškas ir didžioji dalis tyrlaukių prijungta prie Norkaičių urėdijos.

Gerėjant ekonominei situacijai 1892 m. apskrities valdyba nusprendė nutiesti 6 kilometrų akmeninį plentą Saugos – Žagatpurviai. Deja, projektas patvirtintas buvo tik po 14 metų – 1906 m.

XX a. pradžia kaimui tapo „aukso amžiumi“. 1912 m. pastatyta muitinė, kareivinės, karininko namelis, nutiestas plentas. Po metų pasienio perėjimo punktas nukonkuravo Degučių muitinę pervežtų prekių kiekiu. Pro šią muitinę Lietuvoje supirkti akmenys betono gamybai buvo gabenami į Prūsiją per sieną be muito. Šie pokyčiai suteikė naujas galimybes kaimo žmonėms.

Per sieną nešė alkoholį, knygas

1914 m. rugpjūčio 2 d. prasidėjus I pasauliniam karui rusų žvalgai perėjo valstybinę sieną ties Žagatpurviais. Tačiau įsibrovėliai palikę 6 žuvusius pasitraukė, nesugebėję pasipriešinti operatyviai atvykusiam motorizuotam pastiprinimui iš Tilžės.

Antras mūšis kaimo apylinkėse įvyko tų pačių metų lapkričio 17 dieną tarp Ramučių ir Žagatpurvių. Vokiečių pusėje žuvo 4 ir vienas sužeistas, priešas neteko 30-ies karių.

Karui įpusėjus, 1916 m. kaime pagaliau buvo nutiestas akmenimis grįstas kelias iki pat Lietuvos – Vokietijos sienos.

Gyventojų jau buvo 277, oficialiai dauguma iš jų užsiėmė ūkine veikla. Pagrindiniu vietinių pragyvenimo šaltiniu tapo jau ne vienerius metus gabenama kontrabanda. Gretimuose Virkytuose pastatytuose sandėliuose savo laiko laukė šimtai litrų alkoholio ir kitų nelegaliai gabenamų prekių siuntų.

Dar anksčiau, lietuviškos spaudos draudimo metais, pro šias vietoves keliaudavo knygnešiai.

Po I pasaulinio karo liko tik 50 gyventojų

Nuo 1923 m. sukilimo prie Didžiosios Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą, pasikeitusi valdžia nusprendė panaudoti muitinės pastatus kitiems tikslams. Čia buvo įsteigti Pataisos ir perauklėjimo namai laisvo elgesio moterims. Dabar buvęs muitinės pastatas yra gyvenamasis namas.

Norisi paminėti ir tai, kad kaimo gyventojai prisidėjo gesinant Švėkšnos miestelio gaisrą 1925 m. gegužės 15 d.zagatpurviai zemelapis
1939 m. Vokietijai aneksavus kraštą prislopęs kontrabandos verslas vėl atsigavo, bet neilgam – iki II pasaulinio karo pradžios. Lietuviškoj spaudoj kartais pasirodydavo pranešimai apie sulaikytus kontrabandininkus, gabenančius prekes.

Karas smarkiai sumažino gyventojų skaičių, tų metų Heydekrug’o (Šilutės) apskrities adresų knygoje įvardinti tik apie pusšimtį Žagatpurvių gyventojų.

Nėra duomenų apie 1939 m. gyventojų surašymą, veikiausiai daugelis iš jų privalėjo tarnauti vokiečių kariuomenės daliniuose.
Po vokiečių pralaimėjimų išsigandę komunistinės valdžios represijų, dalis jų bėgo su besitraukiančia kariuomene. Vieni liko Vokietijoje, kiti persikėlę per Atlantą apsigyveno Amerikoje.

Kaimą apgyvendino atvykėliai

Iki karo kaimelis priklausė Lapynų valsčiui, Virkytų seniūnijai. Tikintieji priklausė iš pradžių Verdainės parapijai (Verdainės evangelikų bažnyčiai). Nuo 1844 m., pastačius Saugų bažnyčią – Saugų parapijai.

Sovietų vadovai, pertvarkydami ūkį, 1950 m. Žagatpurvius prijungė pirma prie Inkaklių apylinkės kartu su kitu Mažosios Lietuvos Virkytų kaimu, o po kelių metų, 1976 m., jis tapo Švėkšnos apylinkės dalimi.

Naujaisiais kaimo pokario meto gyventojais tapo atvykėliai iš skirtingų Lietuvos kraštų, o tie, kurie liko, po karo, atšilus politiniam klimatui, emigravo į Vokietiją.

Visi Žagatpurvių žmonės dirbo „Ašvos“ tarybiniame ūkyje. Palaipsniui dėl vykdytos melioracijos jie iškeldinti į Inkaklius, o sodybos sulygintos su žeme.

Upelis Alksna, tekantis iš šiaurės vakarų virto melioracijos kanalu. Iš kadaise Žagatpurviuose stovėjusių 50 sodybų liko vos penkios.

Dabar gyvenvietė po truputį atsigauna po visų negandų per ilgą ir įvairią šio lietuvininkų kaimo istoriją.

Gyventojai

1710-1728 m. Verdainės bažnyčios knygoje įrašyta apie 20 šeimų, gyvenančių Žagatpurviuose. Tai sąrašai pakrikštytų kūdikių.
Dažniausiai minimos lietuvininkų ir kuršių (latviškų) šeimų pavardės: Jurgis ir Katrina Wilks, Bruzis ir Urte Druskis, Mikelis ir Ilze Kalvis, Meyze ir Katarina Kristup, Meizis ir Agnita Martins, Kristups ir Katrina Meyzis (Mazis), Mikelis ir Madlina Meyzis, Albrekts ir Ilze Meyzis, Jurgis ir Katrine Peteraitis, Klimkus ir Elze Warna, Jurgis ir Katarina Jokczio Zents (Jokšo Žentas), Audrutis ir More Katkus, Dawids ir Katarina Mayzis, Klumbis ir Katarina Klimkatis, gyvenusiais 1718 m. Žagatpurviuose.

Kitame dokumente, surašytame 1736 m., kaime gyveno beveik tos pačios šeimos: Andrutt Meyse, Willem Meyse, Christoh Meyse, Jurg Wilckins, Jurge Quauda, Hans Warna, Hans Baugscha, Andrutt Katkus.

1754-1760 m. dokumente, be minėtų Willem Meysze, Christoph Meysze, Jurge Wilkins, Hans ban Warna, Endrut Katkus, atsirado naujakurių: Urban Schmidtatis, Christoph Pilibeit ir David Szubbin.

Praėjus 30 metų, 1791-1792 m. dokumente aptinkame jau visai kitus žmones. Tai galėtų būti surišta su nuolatine migracija, o taip pat su kolonizacija. Žagatpurviuose gyvena Jurgis Strunkait, gimęs 1776 m., Friedrich Strunkatis, Jurgis Schetttait.

Gyventojų Johann Kraft, Johann Sieg Zander ir Michel Stoltz, Schenck pavardės sutinkamos vėlesniuose įrašuose. Likusios pavardės daugiau neminimos, pavyzdžiui: Gottlieb Klamper, Carl Schaack.

Lietuvininkų liko mažuma

XIX amžiaus pradžioje (1832 m.) aptinkamos Gottlieb Sieg, Liudwig Kraft, Stolz, Gottlieb Strunkait (Strunkaitis) ir kelios naujos pavardes – Liudwig Heydek, Adolph Klein, Putz, Fridrich Stolz, Caterine Mikloneit, Fridrich Schenk, Miks Greitscius, Johann Margwald. Taip jų – tik keletas lietuvininkų pavardžių.

1872 m. uždraudus Prūsijos imperijos valdžiai lietuvių kalbos naudojimą, prasidėjo lietuvininkų nutautėjimo laikas. Prabėgus 80 metų, 1912-aisiais, matome nutautėjimo pasekmes. Tuo metu surašytų gyventojų skaičius – didžiausias. Štai lietuvininkų pavardžių duomenys iš adresų knygos: Helena Galinat (Gailenaitis), Martin Grast, Jons Grigoleit, Jons Kallwellus, Paul Kissus, Ferdinand Lapat, Eduard Mertins, Erdmann Mikszus, Jurgis Nopens, Christoph Reisgies, Jakob Saknus, Martin Saknus, Willem  Skrabs, Emil Stories, Franz Stropies, Tamsheit, Richard Usseleit, Adam Uszpurwies, Michel Warszkies  ir seniausia lietuviška pavardė Klimkeit, minėta nuo XVIII amžiaus pradžios.

Lietuviškos kilmės gyventojai sudarė tik nedidelę dalį visų kaimo žmonių. Kitos pavardės yra vokiškos, tarp jų ankščiau sutinkamos: Klein, Putz, Stolz, Zander.

Paskutinis vokiškas dokumentas – adresų knyga, išleista 1943 m., parodo, kiek žalos kaimui padarė karas. Įrašyti tik likę 46 gyventojai.

Lietuvininkų pavardės išlieka beveik tos pačios: Grast, Kalwellis, Kerat, Kraudszun, Mertins, Mikloweit, Nopens, Padags Saknus, Smoneit Uszpurwies. Kai kurie iš jų, daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, nepanorėję palikti savo namų, liko čia gyventi ir buvo palaidoti kaimo kapinėse. Paskutinis senasis vietinis gyventojas Martin Graszt palaidotas 1955 m. evangelikų liuteronų kapinėse. Dar vienos mažos kapinaitės aptiktos miške.

Atvykėliai lietuviai užėmė tuščias sodybas pradėdami naują puslapį kaimo istorijoje.

Šaltiniai:
J.Sembritzki, U.Bittens. Šilokarčemos krašto istorija. 2008 (1920).
Algirdas Matulevičius. Prūsai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje. Lietuvininkų kraštas 1995.
Informacija ir žemėlapis internete: Szagatpurwen GenWiki, e-paveldas, Wikipedia.
D.Kiseliūnaitė. Kuršių nerijos asmenvardžiai kaip gyventojų etninės sudėties liudininkai. Baltistika, VI priedas, 2005.
Schroetter (Šrioterio) žemėlapis 1796-1802 m.

 Projektas: „Kultūros uostas: Istorija.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.