Keliautojai, važiuojantys Aukštumalos pelkę kertančiu keliu, dabar ypač dažnai sutinka gyvų kliūčių – ant asfalto pasišildyti įsitaisiusių žalčių. Kelio asfaltas yra šiltesnis nei žemė, todėl jie čia ir užsilaiko.
Gaila, bet greičiau važiuojantys vairuotojai dažniausiai laiku nepamato ant kelio gulinčio žalčio, nespėja aplenkti jo arba pristabdyti automobilį, todėl daug šių roplių žūva po automobilių ratais.
Nemuno deltos regioninio parko ekologė Kristina Keterienė pripažįsta, kad ši visame pasaulyje aktuali problema Lietuvoje irgi sunkiai sprendžiama: sudėtinga arba kai kur visai neįmanoma po keliais įrengti pralaidas, kurios padėtų gyvūnams išvengti automobilių. O ir įrengtos pralaidos nėra garantuotas gyvūnų išsigelbėjimas, nes į jas patenka ne visi migruojantys gyvūnai – pralaidos tik šiek tiek padidina jų šansą išgyventi.
„Pavasarį ir rudenį, migracijų metu, žalčių, varliagyvių, ežių ir kitų smulkių gyvūnų populiacijos patiria daug nuostolių. Tai – civilizacijos plėtros sukelta problema: žmogus, kurdamas sau patogų gyvenimą, suardo natūralias ekosistemas, ir šio proceso atgal nepasuksi. Aišku, visokiais būdais bandoma padėti gamtai, bet svarbiausias jos gelbėtojas yra pats žmogus. Jei kiekvienas iš mūsų gyvūnų migracijos metu stengtumėmės būti kuo atsargesni, važiuoti lėtai, o pamatę ant kelio žaltį, ežį ar kitą gyvūną, jį aplenkti, arba – dar geriau – nunešti jį į saugią vietą, padėtume išsaugoti ir retas, ir įprastas gyvūnų rūšis“, – sakė K.Keterienė.
Ji priminė, kad tokio paties atsargumo regioninio parko teritorijoje reikėtų visą vasarą, nes keliuose daug žūva ne tik roplių ir varliagyvių, bet ir skraidyti besimokančių paukščių jauniklių.
Daugelį metų Lietuvoje jokių žalčių apsaugos priemonių prie kelių nebuvo taikyta. Prieš porą metų pirmoji eksperimentinė žalčių apsaugos tvorelė įrengta Asvejos regioniniame parke. Ji taip sukonstruota, kad ant kelio esantys žalčiai ją gali peršliaužti ir saugiai patekti į mišką, tačiau jos negali įveikti iš miško pusės. Pasvirusi 45 laipsnių kampu miško pusėn, tvorelė žalčius nukreipia į po keliu esančią pralaidą.
Per Aukštumalos pelkę nutiestas kelias neturi pralaidų, nes jų čia neįmanoma įrengti. Todėl žalčius gali išgelbėti tik gamtą mylintys žmonės.
Lietuviai nuo seno ypač gerbė ir saugojo žalčius, tikėjo jų saugančia ir globojančia galia. Žaltys buvo laikomas gerąja namų dvasia. Todėl žalčiai buvo laikomi namie, maitinami, globojami. Žalčius lietuviai laikydavo trobose, po gultu arba kampe, ir maitindavo pienu, jų buvimas siejamas su laime ir gerove, dirvos derlingumu ir šeimos gausa. Ropliai buvo šaltinis įvairiai meninei bei žodinei kūrybai, o užmušti žaltį buvo baisus nusikaltimas.