Šiandien dauguma senųjų Klaipėdos krašto kaimų, su jais – ir tarmės, išnykę. Likusios (jeigu likusios) tik kapinaitės su senaisiais vardais.
Laimei, sovietmečiu iš širdies pasidarbavo tautosakos rinkėjai, kaip antai kraštietė Marta Juškaitė, dabar jau garbaus amžiaus (spalį sukaks 80 metų) ir silpnos sveikatos. Taip pat Vytautas Kaltenis, kurio šiemet netekome. Ir kiti.
Jie važinėjo po kaimus, kalbino senolius, užrašė pasakojimus. M. Juškaitė užfiksavo apie 7 000 žodžių su iliustraciniais sakiniais iš Klaipėdos, Rusnės, Žemaičių Naumiesčio, Kintų, Ragainės, Tilžės, Įsruties…. Nors tai nebuvo taip jau seniai, dabar šie pasakojimai – lobis ir kalbos egzotika, kuriai jau reikia vertėjų.
Insi, Tave, Loja
„Į pietus nuo linijos Karklė – Rasytė marogalininkai gyveno. Insi. Tave. Loja. Tai tie cibulių atveždavo. Rugių sėti negalėjo, žemė per žema, cibulius augino. Ir zambiai cibulių atveždavo. Cibulių ir traną. Žmonys vartojo plėškėm ir žvejų batams tepti. Žuvies taukai greičiausiai iš stintikių arba iš krautuvių pirkti. Tai tie zambiai – iš Sambių pusiasalio – tie kalbėjo tai tik kas trečią žodį supratai. Pusiau lietuviškai, pusiau zambiškai. Žiaukuos žmonys šnekėjo, jei negalėjo suprasti: „Zambija, nieko suprast negali.“ Arba: „Vėjus plotero.“ Ir po karo jau nebeatvažiavo.“ (Užrašė Marta Juškaitė, skelbta knygoje „Rusnė“, 1992 m. leidimo)
„Išverst“ mums jau nežinomus žodžius paprašėme šilutiškę etnografę, mokančią šišioniškių tarmę, Indrę Skablauskaitę.
Marogalininkai – tai žmonės, gyvenantys marių gale.
Insi, Tave, Loja – vardai.
Zambiai – Sembos pusiasalio (dabar Kaliningrado sr.) gyventojai.
Tranas – žuvų taukai.
Plėškės – arklio pakinktai be pavalkų, traukiami krūtine.
Žiaukuos – netoli Priekulės yra kaimas Žiaukos, dabar Šernų sodai.
Plotero(ja) – niekus tauškia.