Žemaičių Naumiestyje išaugo šviesuolis – mokytojas ir kraštotyrininkas Jonas Bicka

isstorija 3 42ABT Bickos Jonas ir Emilija 1962„Poetai gimtinei gražiausias eiles rašo, rašytojai puikiausius apsakymus kuria, nes ji dažniausiai būna tik viena. O štai mano gimtinės yra trys: Užlaukė, Kiduliai ir Žemaičių Naumiestis.

Kiekviena iš jų skirtinga savo gamta, žmonėmis, kiekvienoje man gimė nauji troškimai, sekė kitokie pergyvenimai ir visos jos, iš eilės, giliai įspaudė į mano jauną sielą savo žymes ir žadina meilę gimtajam kraštui“, – savo atsiminimų sąsiuvinyje įrašė mokytojas ir kraštotyrininkas Jonas Bicka, kilniam pedagogo darbui atidavęs net 42-ejus gyvenimo metus, o didžiąją laisvalaikio dalį paskyręs antrajam pašaukimui – gimtojo krašto tyrinėjimams.

Šiaulių universiteto leidykla yra išleidusi gausiai iliustruotą istorinėmis fotografijomis knygelę „Jonas Bicka“, skirtą mokytojui ir kraštotyrininkui Jonui Bickai (1900-1977), pagal LR Kultūros ministerijos finansuotą projektą „Mažosios Lietuvos kultūros atspindžiai Tauragės krašte“.

Tai kuklus paminklas atsidavusiam nenuilstančiam mokytojui, kuris tarpukario metais dėjo ir tvirtino lietuvybės pamatus Klaipėdos krašte. Jis skiepijo mokiniams meilę savo tautai, savo kalbai, ugdė Lietuvos patriotus.

Kadangi knygelės tiražas tik 200 egz., tai pateikiu mano patikslintą mokytojo Jono Bickos gyvenimo bei veiklos aprašymą platesnei visuomenei.

Tėvas – sakytojas, knygnešys

J.Bicka gimė 1900 m. gruodžio 1 d. tuometinėje Raseinių apskrityje, Žemaičių Naumiesčio valsčiuje, Užlaukės kaimo evangelikų liuteronų bendruomenės Dievo žodžio sakytojo ir knygnešio Martyno Bickos šeimoje.

Šioje šeimoje, be sūnaus Jono, augo dukros Marta, Anė, Gustė, Lėna, Mina ir Ema (Marė Marta Neimanienė (1898 03 14 – 1975 m. Omaha, Douglas, Nebraska, JAV), Anė Emilija Kilaitienė (1902 01 31 – 1978 m. Kintuose), Katrė Augustė (1904 04 27 – 1993 05 27 Žemaičių Naumiestyje), Lėna (Helena, Liena šnk.) Jurkšaitienė (1907 09 27 – 1982 m. Žemaičių Naumiestyje), Mina Margarita Junkarienė (1910 02 03 – 1985 02 05 Žemaičių Naumiestyje), Ema Elzė (1917 02 08 – apie 1936 m. Žemaičių Naumiestyje). Maži mirė dar 6 šeimos vaikai: Augustas (1903 05 01 – 1903 05 18), Emilis Ferdinandas (1905 05 24 – 1906 05 17), Ema Elzė (1908 10 11 – 1909 01 24), Hermanas Otto (1911 04 18 – 1912 01 29), Petras (1912 09 10 – 1912 09 10), Elzė (1915 01 05 – 1916 09 18).

Jono tėvas Martynas Bicka (g. 1876 m.) buvo kilęs iš Budrikų kaimo, kuris taip pat priklausė Žemaičių Naumiesčio parapijai. Suaugęs M.Bicka čia sukūrė šeimą, ūkininkavo. Jo žmona buvo vokietaitė Magdalena (Madlina Freginaitė (Fregin), gimė 1873 m., mirė 1944 10 06 Žemaičių Naumiestyje) iš Klaipėdos krašto.

M.Bicka Žemaičių Naumiestyje nusipirko sklypelį žemės, pasistatė namą Tauragės gatvėje (dab. Dariaus ir Girėno g. 29). Jis buvo šviesus žmogus: skaitė ir platino religines bei pasaulietinio turinio knygas, domėjosi pasaulio įvykiais. Ilgą laiką buvo evangelikų liuteronų parapijos tarybos narys, sakytojas.

Žmonių gerbtas ir mėgtas M.Bicka mirė 1959 m. sausio 6 ar 7 d., palaidotas jo paties globotose, prižiūrėtose Žemaičių Naumiesčio evangelikų kapinaitėse.

Kunigystės pašaukimu abejojo

Gausi Bickų šeima nebuvo pasiturinti, todėl paauglystės metais Jonas kartu su tėvu dirbo įvairius plento tiesimo darbus: vežė skaldą, akmenis.

Kartu su tėvu M.Bicka bažnyčiai tarnavo ir vaikai. Jonas su seserimis dalyvaudavo namų pamaldose.

Pradinę mokyklą Jonas Bicka baigė pavėluotai, tačiau labai sėkmingai. Kunigo Augusto Vymerio iniciatyva Tauragėje buvo organizuoti kursai pradinių klasių mokytojams ruošti. J.Bicka buvo vienas pirmųjų šių kursų moksleivių.

Pagal J.Bickos sesers dukros Vandos Jurkšaitytės – Sarapinienės pasakojimą, J.Bicka, baigęs kursus, dar metus mokėsi pas jau minėtą kunigą, nes tėvas Martynas norėjo, kad sūnus taptų kunigu. Tačiau jaunuolis atsisakė tęsti mokslus, nes manė, kad nesugebės šių pareigų sąžiningai atlikti.

Supykęs tėvas sūnų išvarė iš namų. Tada motina, slapčia pasiskolinusi pinigų, užmokėjo už sūnaus nebaigtą mokslą.isstorija bicku gimine
Po to jis išėjo į Lietuvos savanorius. Už tai gavo žemės netoli Kulėšų, Žemaičių Naumiesčio valsčiuje. Jonas 1926 04 23 Naumiestyje vedė Juliją Vaivadaitę, ūkininko iš Girininkų Vincento Vaivado ir Ievos Petravičaitės dukrą, su kuria susilaukė dukterų Skaistės (1926 11 29 Žemaičių Naumiestyje? – 2009 06 08 Vilniuje) ir Eimutės (gimė 1931 03 11 Sugintuose, mirė paauglystėje nuo apendicito) bei 4 sūnų: Algando, Vaidoto, Tulvaldo (1937 01 17 Tauragėje – iki 2002 m. Kulėšuose), Vytauto (1928 12 10 – 1928 12 31).

Padirbėjęs mokytoju Šikšnių pradinėje mokykloje dvejus metus bei susitaupęs lėšų, 1922 m. J.Bicka įstojo į Kėdainių mokytojų seminariją ir ją baigęs kurį laiką mokytojavo Onuškio pradinėje mokykloje. Greitai buvo perkeltas į tėviškę – Žemaičių Naumiestį.

Kovojo už lietuvybę

1932 m. J.Bicka buvo pakviestas dirbti į privačią lietuvišką Lauksargių pradinę mokyklą Klaipėdos krašte. Apylinkė buvo vokietinama. J.Bickai teko kovoti su vokiečių mokyklos mokytoju H.Rozenfeldu, kuris buvo nepatenkintas lietuviškos mokyklos atidarymu. 1935-1936 m. abi mokyklos buvo sujungtos, o J.Bicka čia dirbo antruoju mokytoju. Tačiau po dviejų metų krašto Direktorija pateko į vokiečių rankas, ir J.Bicka kaip lietuvis buvo atleistas.

Tačiau mokytojas per porą dienų nuvyko į Klaipėdą ir vėl iškovojo, kad būtų įkurta dviejų klasių lietuviška mokykla. Mokiniai buvo vežami į ekskursijas į Kauną, Nidą, Girulius ir kitur.

1936 m. buvo atidaryta lietuviška pradinė mokykla Oplankyje, kurioje J.Bicka, du kartus per savaitę atvykdamas dviračiu iš Lauksargių, vaikus mokė evangelikų liuteronų tikybos.

Tarpukario metais lietuviškoms Mažosios Lietuvos mokykloms trūko ne tik mokytojų, labiausiai trūko lietuviškų vadovėlių. Kunigo A.Vymerio paragintas, 1937 m. J.Bicka paruošė ir Klaipėdoje išleido vadovėlį evangelikų tikybos pamokoms „Tikybos knygelės“, kurios 1992 m. buvo perspausdintos vyskupo Jono Kalvano iniciatyva.

Pomėgiai – kraštotyra, teatras, muzika

J.Bicka buvo visapusiškai gabus ir visuomeniškas žmogus. Jis kalbėjo vokiškai, angliškai, rusiškai, lenkiškai, latviškai, mokėjo esperanto kalbą, buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys. Net 1925 m. šapirografu leido lietuvių ir esperanto kalbomis mėnesinį Naumiesčio esperantininkų laikraštį „Pirmieji žingsniai“.

Grįžęs dirbti į Tauragės apskritį, jis rinko krašto padavimus, užrašinėjo papročius, giesmes, dainas, skaitė bendruomenei paskaitas, ruošė vakarus, vaidinimus. Kur tik bedirbtų, visur suorganizuodavo kaimo kapelas, mokinių orkestrėlius, chorus, nes iš prigimties buvo labai muzikalus. Mėgstamiausias mokytojo instrumentas – smuikas, su kuriuo nesiskyrė iki pat mirties.

1938 m. J.Bicka kartu su Tauragės mokytojų seminarijos auklėtiniu mokytoju Fricu Tumosu savo lėšomis Tauragėje išleido knygą „50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų“. Knyga pakartotinai išleista 1939 m. (3200 egz.), tačiau buvo įrišti tik keli egzemplioriai. Didžiąją tiražo dalį sunaikino pats autorius. 1999 m. ir 2000 m. Marijampolės leidykla „Ramona“ šią knygą išleido pakartotinai kitokiu pavadinimu – „Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai“.

Paliko didelį indėlį krašto praeities pažinime

1939 m. vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, J.Bickai teko palikti Lauksargius, o 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams – pasitraukti iš Tauragės ir slapstytis nuo tremties į Sibirą.

Karo metu jis buvo išvežtas į Vokietijos gilumą kasti apkasų, vėliau pas vokiečių ūkininką dirbo įvairius lauko darbus. Karui pasibaigus J.Bicka grįžo į Tauragę ir buvo paskirtas Griežpelkių septynmetės mokyklos direktoriumi Lauksargių apylinkėje.
1951 m. J.Bickos žmona Julija žuvo autoavarijoje. 1958 m. jis vedė mokytoją Emiliją Bajoraitę ir su ja dirbo Visbarų septynmetėje mokykloje. 1962 m. kartu su žmona grįžo į Lauksargius ir dirbo Oplankio pradinėje mokykloje.

Emilija Bickienė (1918-1999) daug metų dirbo Lauksargių kaimo bibliotekoje. Mokytojas buvo aktyvus bibliotekos pagalbininkas, jis aprašė beveik kiekvieną Klaipėdos krašto piliakalnį, surinko daug padavimų, tyrinėjo Lauksargių apylinkės kaimus, rinko įvairią kraštotyrinę medžiagą, ruošė straipsnius spaudai. Jie liudija J.Bickos indėlį į Lauksargių krašto kultūros ir istorijos paveldo išsaugojimą, švietėjiškos ir visuomeninės veiklos įvairovę.

Mirė J.Bicka Tauragėje 1977 m. Palaidotas Šikšnių evangelikų kapinėse (Sartininkų apyl.) sausio 7 d. po galingu ąžuolu, po kuriuo dar jaunystėje, mokytojaudamas vietos mokykloje, mėgdavo atsisėdęs pailsėti.

1999 m. mirė J. Bickos žmona Emilija, kuri taip pat buvo ne tik mokytoja ir bibliotekininkė, bet ir kraštotyrininkė. J. ir E.Bickų šeima paliko gilias pėdas mūsų krašto praeities pažinimo dirvoje.

Sovietinės valdžios metais daug įvykių ir faktų, net apie asmeninį gyvenimą, tekdavo nutylėti. Nemažai J.Bickos surinktos medžiagos iš tarpukario Lietuvos laikotarpio nepateko į spaudos puslapius arba pateko gerokai pakoreguota. 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje J.Bickos užrašyti autentiški pasakojimai ir prisiminimai apie Lauksargių krašto praeitį saugomi Tauragės krašto muziejuje.

 Projektas: „Prie Šyšos krantų: Istorija.“