Žemaičių Naumiestyje – stovykla apie senovės piemenėlių gyvenimą

Birželio 12-ąją ypač triukšminga buvo Žemaičių Naumiestyje – čia šurmuliavo etninės krypties dienos stovykla „Taip gyveno piemenėliai“, į kurią suvažiavo kone pusšimtis vaikų iš įvairių Lietuvos vietovių.

Stovyklos organizatoriai – Žemaičių krašto etnokultūros centro darbuotojai – nuolat puoselėja šio krašto etnokultūrą, siekia mokyti vaikus žaidimų ir užsiėmimų, kuriuos kadaise sugalvojo Žemaitijos piemenėliai. „Šios žinios vaikams tikrai pravers ateityje“, – sako stovyklos organizatorė Adma Baltutienė.

Sužinojo daineles, ragavo priešpiečius

Edukacinė pamoka pradėta pasakojimu apie pavasario šventę – Jurgines, nuo kurių senovėje ir būdavo pradedami samdyti piemenys, visą vasarą praleisdavę ganyklose. Vos 6 metukų sulaukę jau ganė žąsis, kiek vyresniems buvo patikimos kiaulės, avys, karvės, arkliai.

Vaikams tai buvo ne tik atsakomybė, bet ir žaidimų, smagaus laiko praleidimo metas. O vasaros pabaigoje ir uždarbio sulaukdavo, jeigu neprisidarydavo kokių nors bėdų: nepraganydavo karvių, gyvuliai nenuėsdavo daržų ar javų.

A. Baltutienė vaikams pasakojo, jog gaspadoriai, išvarydami iš tvarto gyvulius, suduodavo jiems pašventinta verba, kad šių ligos nepultų. Piemenukai kiekvienam gyvuliui duodavo vardus: jeigu karvė rudo plauko, vadindavo Žala, plėmuota – Margutė ir pan.

Dar viena pavasario šventė – Sekminės. Tądien gyvulius piemenys puošdavo, pindavo beržo šakelių vainikus ir dėdavo ant ragų. Ne visos karvės prisileisdavo, bet jei iš ganyklos vakarop pareidavo vainikuotos, šeimininkai piemenėliui duodavo dovanų – pyrago arba iškepdavo skanios kiaušinienės.

Vasarą ganymo diena būdavo ilga, tad šeimininkės įdėdavo piemenėliams maisto į maišelį. Tokius priešpiečius gavo ir visi stovyklautojai, o pamatę kokie jie skurdūs, negalėjo patikėti savo akimis: piemenėliams būdavo įdedama po riekelę duonos, kartais pupų ar žirnių saujelę, rudeniop – obuolį, o virtą kiaušinį gaudavo tik retas…

Stovyklautojai pamatė ir autentiškus piemenėlių drabužėlius, kuriais aprengti vaikai jiems atrodė „kaip iš filmo“…

Pamatė ir padargus

Kartu su Viktorija Jurkšaitiene ir Lina Balčiauskiene stovyklautojai mokėsi piemenėlių žaidimų. O jų žaislai buvo labai kuklūs – akmenėliai, virvutės ir medžio gabalėliai. Vaikai mokėsi dainelių, minė mįsles ir spėliones, išgirdo, kaip piemenėliai mėgdžiojo paukščius ir spėjo orus, kaip vijo botagus, o užėjus lietui slėpėsi nebent tik po sulenktu maišu… Beje, lietutis užklupo ir stovyklautojus, taip leisdamas jiems pajausti tikrą piemenėlių kasdienybę.

Po pietų visi iškeliavo į kalvio sodybą. Etnokultūros centro direktorius Valerijonas Krutikovas čia papasakojo apie naudotus žemės ūkio padargus. O miestelio muziejuje muziejininkas Saulius Sodonis parodė kuo piemenėliai rengėsi, supažindino su kitais senovėje naudotais rakandais.

„Ganiava baigdavosi tik rugsėjo pabaigoje, ir tik tada – po Mykolinių vaikai galėjo eiti į mokyklą“, – dar vieną šiandienos vaikams neįtikėtiną faktą juos išlydėdama atskleidė A. Baltutienė.