Žemės drebėjimus Nepale išgyvenusi kintiškė: „Ten važiuočiau nors ir rytoj!“

nepale drebejimasTragiškus įvykius Nepale, kai žemės drebėjimas nusinešė tūkstančius gyvybių ir sugriovė miestus ir kaimus, išgyveno ir kintiškė  Ieva Kaknevičiūtė, tuo metu keliavusi po Nepalo Katmandu, Anapurnos ir Daulagirio kalnus.

Ieva studijuoja Vilniaus Gedimino Technikos universitete Kūrybos visuomenės komunikacijos magistrantūroje, yra gidė, dirba su keliais komunikacijos projektais, festivaliais, tačiau dažniausiai save apibūdina kaip keliautoją.

Pašnekovė pripažįsta, kad toks aktyvus laisvalaikis kartais dovanoja ne tik džiugių emocijų, bet ir sukrečiančių išgyvenimų. Tačiau patirta griaunanti gamtos jėga neprivertė jos atsisakyti savo pomėgio, ji norėų vėl vykti į Nepalą.

Nepalas žavėjo nepale drebejimas2

„Į Nepalą išsiruošėme su grupele bendraminčių iš keliautojų klubo „Hihike“. Išvykome balandžio 13-ąją ir ten laiką leidome turiningai. Aplankėme UNESCO paveldo objektus Katmandu, vykome į Pokarą (antrą pagal dydį Nepalo miestą), iš ten išsiruošėme į penkių dienų žygį po kalnus su vaizdais į Anapurnos ir Daulagirio masyvus“, – pasakoja Ieva.

Savo emocijomis tąkart mergina pasidalijo ir socialiniame tinkle: „Namaste! Baigėme savo penkių dienų fantastišką kelionę su vaizdais į Anapurnos ir Daulagirio masyvus! 105 077 priskaičiuotų žingsnių ir 73,5 įveiktų kilometrų aukštyn ir žemyn įspūdingais slėniais, perėjomis ir viršūnėmis! Pasiilgsim tų snieguotų viršūnių, saugančių mūsų miegą ir, tik pakėlus galvą iš lovos, mus sveikinančių naujai dienai, pasiilgsime tos ramybės, gaivaus kalnų oro, upių dainų ir karštųjų šaltinių, atgaivinusių pavargusias kojas…“

Pailsėję po žygio Pokaroje, keliautojai išvyko į Chitwano nacionalinį parką, maudėsi ir grožėjosi drambliais bei kitais laukiniais gyvūnais. Artėjant lemtingiesiems įvykiams, balandžio 24-ąją, grupė grįžo į Katmandu, o kitą rytą išsiruošė aplankyti dar vienos Katmandu slėnio karalystės – Baktapuro senamiestį bei nakvoti Nagarkoto kaimelyje (2200 m aukštyje).

Laimė – nestojo valgyti

Baktapure jie praleido dvi valandas, vaikščiojo po šventyklas, grožėjosi, užkandžiavo. Atsitiktinumas, kad ten neužtruko, nesustojo valgyti pietų.

Iš Baktapuro keliautojai išvažiavo apie 11.40 val. ryto ir maždaug po 16 minučių pajuto žemės drebėjimo smūgius. Tuomet įvyko 7,8 balo stiprumo žemės drebėjimas, paskutiniais duomenimis, nusinešęs daugiau nei 7 tūkst. žmonių gyvybių, o daugiau nei 14 tūkst. žmonių buvo sužeisti.

Lietuviai nesusižeidė, nes buvo atviroje vietoje.

„Dabar įspūdžiai jau susigulėję, galiu prisiminti įvykių eigą, tačiau kelios pirmosios minutės buvo labai chaotiškos. Vieni mūsiškiai bėgo tolyn, kiti stovėjo lyg įkalti į žemę, negalėjo pajudėti, treti elgėsi kaip vietiniai, sugulė ant žemės saugiose vietose, o dar kiti rėkė, kad trauktumėmės nuo elektros laidų bei pastatų. Bėgti buvo taip sunku, kaip bandyti perbėgti beždžionių tiltą – žemė po kojomis svyravo. Matėme, kaip griūva netoliese esančių namų sienos, o visas tolumoje esantis kalnas skendėjo dulkių kamuolyje. Baimė vietinių veiduose akivaizdžiai sakė, kad jiems tai nėra įprastas įvykis“, – prisimena Ieva.

Nors tąkart merginai išsiskyręs adrenalinas sukėlė lengvą juoką, keletą sekundžių ji sustingusi žiūrėjo į neklausančias kojas, tačiau per antrą smūgį, kuris po pusvalandžio sudrebino žemę 6,6 balo stiprumu, juokinga jau nebuvo.

„Puikiai suvokėme, kas vyksta, griuvo pirmojo žemės drebėjimo apgadinti pastatai. Tačiau nė vieno grupės nario neapėmė panika – tiesiog susibūrėme pakalnėje prie vietinių gyventojų daržų. Sužeistų nebuvo, todėl džiaugėmės laimingais atsitiktinumais“, – sako kintiškė.

Vaizdai sujaudino

Patyrę žemės drebėjimus keliautojai internete pradėjo ieškoti informacijos apie nelaimės mastą. Ji pasirodė tik po 40 minučių. Per tą laiką jie telefonais jau buvo perspėję savo artimuosius Lietuvoje, kad sveiki ir viskas gerai.

Po pagrindinio drebėjimo porą valandų keliautojai buvo pakelės kaimelyje. Susisiekę su vietine kelionių agentūra sužinojo, kad situacija visoje šalyje labai bloga.

Ieva atsimena užplūdusį nerimą, kai važiuodama su keliautojais autobusu matė sugriautus namus, ant žemės besidraikančius elektros laidus.

Atvykę prie savo viešbučio jie pamatė, kad netoliese buvę viešbučiai stipriai apgriauti. Tačiau jų viešbutis didvyriškai stovėjo, o personalas pasitiko šiltai.

„Dalijomės patyrimais su viešbučio svečiais iš viso pasaulio, kiekvieno istorija buvo įdomi, kitokia, regis, daug labiau pavojinga gyvybei nei mūsiškė. Kas keletą valandų pajusdavome nestiprius kelių sekundžių sukrėtimus, kuriuos išmokome nujausti iš anksto, nes nutildavo paukščiai, pakildavo stiprus vėjas, o iš toli pasigirsdavo baugus dudenimas,“ – pasakojo Ieva.

Kraupesni vaizdai atsivėrė rytą, kai keliautojai pakeliui į oro uostą matė minias žmonių, išvykstančias nukentėjusiųjų šeimas, sugadintus kelius. Jie pravažiavo ir pro Baktapūro senamiestį, kurio pastatai buvo stipriai sugriauti, matė ištisas plytų ir daiktų liekanų krūvas… „Skaudėjo širdį, kad niekuo negalime padėti. Oro uostas buvo užtvindytas žmonių, visi laukė skrydžių, o informacijos, kada jie įvyks, nebuvo jokios“, – prisimena pašnekovė.

Į oro uostą buvo įleidžiami tik tie, kurių skrydis netrukus, lietuviai visą naktį laukė autobuse. Aplink kūrėsi savotiškas „palapinių“ miestelis: keleiviai statė turėtas palapines, kažkas miegojo, apsiklojęs kartono lakštu, kažkas naktį išlaužė oro uosto duris ir pateko į vidų…

Nori grįžti į Nepalą

nepale drebejimas1„Kai žmonės klausia, ar ten vėl važiuosiu, kartoju – TAIP! Ir kuo greičiau, nes norėčiau padėti ten esantiems žmonėms“, – sako Ieva.

Nepalo žmonės gyvena iš turizmo: vieni augina ryžius, bulves ir tiekia juos restoranams, kiti turi viešbutukus ar krautuvėles, treti dirba gidais ar nešikais, todėl šiuo metu kaip niekada ten reikia turistų, kurie, leisdami savo pinigus, padėtų žmonėms stotis ant kojų.

Grįžusi į Lietuvą, Ieva seka žinias apie situaciją Nepale ir žino, kad šiuo metu šios šalies žmonėms reikia įvairios pagalbos, vandens, maisto, laikinų pastogių, vaistų. Deja, kaip skelbiama žiniasklaidoje, trukdo korumpuota Nepalo valdžia.

Pasak ten likusių Ievos draugų, atsiųsta humanitarinė pagalba užrakinama oro uostuose ar sandėliuose. Tarsi laukiama, kada įvyks „natūrali atranka“, o atsiųstas pinigines lėšas valdžia galės susikrauti sau į kišenes. Tačiau žmonės stengiasi šypsotis ir kurti gyvenimą iš naujo. Ieva žino, kad daugybė Nepalo mylėtojų ten važiuos suteikti savo pagalbą.

Savo socialiniame tinkle kintiškė parašė tokią žinutę: „Nepaprasta komanda su nepaprastu vadu, nepaprasti kelionės prisiminimai, nepaprasta kelionės pabaiga ir lengvas atodūsis, kad po daugybės nerimo minučių, neramaus miego naktų, nesuskaičiuojamų matytų sugriautų likimų ir nepasisekusių keliautojų mėginimų išvykti namo, daugybės išgirstų tikrai gąsdinančių istorijų ir daugybės pasikartojusių drebuliukų, esame savo namuose! Esame įsitikinę, kad tuo metu, kai kažkas labai stipriai rūstavo ten, žemai, dar kažkas mus saugojo iš aukštai! Laimingi atsitiktinumai, laiminga mūsų istorijos pabaiga <….>  Niekada nesigailėsiu, kad tai patyriau, ir vėl važiuosiu, jog patirčiau dar daugiau…“

Ieva ir dabar, būdama Lietuvoje, dažnai pajaučia, tarsi po kojomis siūbuotų žemė. Kartais išgąsdina net pro šalį važiuojanti mašina. Pasak merginos, tokių potyrių, kokius ji išgyveno, neužsisakysi ir nenusipirksi. Ji nori, kad ši tragedija nebūtų pamiršta, ir kviečia visus, kas kiek gali, paremti Nepalo gyventojus.

Lietuvos Raudonasis Kryžius kviečia padėti nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo Nepale. Prisidėti galima www.redcross.lt svetainėje spaudžiant nuorodą „Parama Nepalo žmonėms“ bei pervedant lėšas į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus banko sąskaitas: gavėjas: Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, įmonės kodas: 190679146; mokėjimo paskirtis: PARAMA NUKENTĖJUSIEMS NEPALE.

Sąskaitų numeriai: SEB bankas: LT27 7044 0600 0090 8211; Swedbank: LT72 7300 0100 0244 8010; DNB Nord: LT43 4010 0424 0057 6560.