Žemės ūkio ministerijos paskelbtoje Baltojoje knygoje nubrėžiamos žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos gairės po 2020 m., kuriomis siekiama atgaivinti Lietuvos kaimą – didinti jame gyvenančiųjų ir dirbančiųjų pajamas, gerinti žmonių gyvenimo kokybę.
Žemės ūkio ir kaimo plėtros vizija – konkurencingi, didelę pridėtinę vertę kuriantys, tvarūs ūkiai ir gyvybingi regionai.
Svarbus dokumentas
Žemės ūkio ir kaimo plėtros Baltoji knyga yra strateginis nacionalinis dokumentas, kuris rengiamas Lietuvai derantis dėl Bendrosios žemės ūkio politikos po 2020 metų. Šį dokumentą rengė Žemės ūkio ministerija, buvo atsižvelgta į mokslininkų, verslininkų, žemdirbių ir kt. organizacijų, ekspertų pasiūlymus.
Baltosios knygos projektas jau pristatytas Seimo Europos reikalų komiteto posėdyje, socialiniams partneriams, išklausyti siūlymai, pastabos. Pakoreguotą projektą planuojama patvirtinti artimiausiu metu.
„Baltojoje knygoje nubrėžtos nacionalinės politikos strateginės kryptys iki 2030 metų. Numatėme pagrindinius uždavinius, pagrindinius prioritetus, kokių pokyčių norime pasiekti. Tikslas – kad žemės ūkis būtų kuo labiau konkurencingesnis, vis labiau veikiantis pagal rinkos, ekonomikos dėsnius, didėtų kaimo gyventojų pajamos ir gerėtų jų gyvenimo kokybė“, – dokumentą apibūdino žemės ūkio ministras Giedrius Surplys.
Išskirti trys iššūkiai
„Baltojoje knygoje nepateikiamas atsakymas, kuris sektorius bus prioritetinis, nes daugelis Lietuvos ūkių vykdo mišrią gamybą, plėtodami tiek gyvulininkystę, tiek augalininkystę, kas ir turėtų būti skatinama. Veiklų kombinavimas leidžia gamintojams diversifikuoti riziką ir geriau panaudoti žemės bei kapitalo išteklius“, – teigiama strategijoje.
Baltojoje knygoje atsižvelgiama į visų šalies piliečių interesus neišskiriant konkrečių regionų, sektorių ar interesų grupių. Joje suformuluoti trys pagrindiniai žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos iššūkiai: didinti kaimo vietovių gyvybingumą; stiprinti ir išplėtoti vietinių maisto produktų rinką; didinti ūkių gebėjimus valdyti rizikas, kylančias dėl rinkų svyravimų ir klimato kaitos.
Šiame dokumente taip pat keliami uždaviniai ir siūlomi jų sprendimai, ieškoma būdų, kaip palaikyti kaimo gyvybingumą, sustabdyti kaimo gyventojų mažėjimą, kaip pritraukti gyventojų iš miesto į kaimą, kaip juos sugrąžinti iš emigracijos.
Situacija skaičiais
Kad būtina spręsti kaimo problemą, byloja ir statistikos duomenys. Jie rodo, kad dabar vienam ūkio subjektui kaime tenka 350 eurų pajamų, o vienam ūkio subjektui mieste – 540 eurų. 2017 metais disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo ribą (iki socialinių išmokų, išskyrus pensijas), kaime gavo 42,6 proc. gyventojų, t. y. 24,3 proc. punkto daugiau nei didžiuosiuose miestuose.
Nuo įstojimo į Europos Sąjungą (ES) 2004 metais, palyginus su 2018 metais, kaimo gyventojų skaičius sumažėjo 18,5 proc., o jauniausio amžiaus asmenų, t. y. iki 15 metų – 38,2 proc.
Statistikos duomenys byloja ir kitą tendenciją: nuo narystės ES pradžios per 2004–2016 metus Lietuvoje ūkių skaičius sumažėjo 40,6 proc. Todėl žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos tikslas – skatinti žemės ūkio ir kitas ekonomines veiklas kaimo vietovėse, kurios prisidėtų prie kaimo vietovių gyvybingumo stiprinimo ir sumažintų emigracijos iš kaimo vietovių mastą, ieškoti naujų gyventojų iš miesto pritraukimo galimybių.
Siekis – didinti kaimo gyvybingumą
Lietuvoje pastaraisiais metais ryškėja tendencija keltis gyventi iš miesto į kaimą, ypač į kaimo vietoves, esančias šalia didžiųjų šalies miestų. Tačiau norintiems pradėti ūkininkauti išlieka apsirūpinimo ūkininkavimui reikalingais žemės ir žmogiškaisiais ištekliais problemos, kurias galima išspręsti tik taikant valstybinės politikos priemones.
„Kai kuriuos žmones galime susigrąžinti į kaimą. Nereikėtų žiūrėti į tokį planą kaip utopiją. Vienas iš svarbių rodiklių, kaip sustabdyti emigraciją iš kaimo, yra darbo vietų kūrimas jame. Būtina skatinti verslo kūrimąsi, jaunus žmones skatinti perimti tėvų ūkius, kad į kaimą norėtų grįžti ne tik miesto žmonės, bet galbūt ir emigrantai“, – kalbėjo žemės ūkio ministras Giedrius Surplys,
Baltąją knygą pristatydamas susitikime su žurnalistais.
Žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos strategijoje nuo 2020 iki 2030 metų numatoma skatinti ūkininkus naujakurius, kuriančius mažus ir vidutinius ūkius atokiuose, retai apgyvendintuose regionuose, didinti kaimo vietovių pasiekiamumo patrauklumą gerinant infrastruktūrą, paslaugų teikimą, didinti ūkininkavimo populiarumą tarp jaunimo ir skatinti kartų atsinaujinimą, skatinti kooperatyvus plėtoti savo nariams teikiamas paslaugas, remti kultūrinius projektus kaimo vietovėse, plėtoti pajamų šaltinių įvairovę ir kt.
Vartotojams – daugiau vietinių maisto produktų
Didėjant maisto pasirinkimo galimybėms, šalies gyventojai vis daugiau vartoja maisto, pagaminto toli nuo jų gyvenamosios vietos. Baltojoje knygoje akcentuojama, kad iškyla poreikis stiprinti ir plėsti vietinių maisto produktų rinką. Bus skatinama plėtoti įvairius vietinių žemės ūkio ir maisto produktų tiesioginių pardavimų būdus – mobiliuosius ir stacionarius ūkininkų turgus, ūkių parduotuves, pardavimus tiesiogiai iš ūkių, išankstinio užsakymo ir pristatymo sistemas bei kitas partnerystės tarp gamintojų ir vartotojų formas.
Pastebėta, kad dabartinė situacija ypač palanki ūkininkų mėginimams dalį žemės ūkio ir maisto produktų parduoti tiesiogiai galutiniams vartotojams, nes didėja ekologiško, šviežio, vartotojų gyvenamojoje vietoje pagaminto maisto paklausa.
„Vietinių maisto produktų tiesioginiai pardavimai turėtų padėti ūkininkams plėsti asortimentą, pasiūlyti vartotojams daugiau šviežių, aukštesnės biologinės vertės produktų. Vietos produktų asortimento plėtimas perdirbant (džiovinant, šaldant, liofilizuojant, rauginant ir kt.) produkciją padėtų išsaugoti regionų kultūrinį tapatumą, plėtoti kulinarinį paveldą, įvairinti vietos gyventojų veiklas ir pritraukti daugiau turistų“, – teigiama Baltojoje knygoje.
Žemės ūkio ministro G. Surplio teigimu, kaimo produktų vartojimo skatinimas tampa dideliu prioritetu.
„Tačiau šis vartojimas turi platesnę prasmę – ne tik produkcijos. Norime pasiūlyti dar vieną kaimo turizmo atgimimo bangą. Kalbame ne tik apie kultūrinį turizmą, bet ir apie gastronominį turizmą (kulinarinio paveldas – aut. past.), dvarų turizmo atsigavimą. Norime, kad kaimas taptų patrauklia vieta ne tik gyventi, bet ir atvažiuoti savaitgaliui, vasaros atostogoms“, – kalbėjo ministras.
Klimato kaitos rizikas bandys valdyti
Baltojoje knygoje kalbama ir apie būtinybę didinti ūkių gebėjimus valdyti rizikas, kylančias dėl rinkų svyravimų ir klimato kaitos. Ateityje, teikiant paramą ūkiams, įvairioms su klimato kaita susijusioms problemoms spręsti, numatoma skirti prioritetus, nes Lietuva yra prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus dėl klimato kaitą skatinančių veiksnių mažinimo.
Ūkininkavimas yra viena pagrindinių veiklų, sprendžiant klimato kaitos, aplinkos apsaugos ir kraštovaizdžio bei biologinės įvairovės išsaugojimo klausimus šalyje.
„Klimato kaita veikia žemės ūkį. Todėl būtina kalbėti apie melioracijos sutvarkymo būtinybę, apie būtinybę kurti rizikos valdymo fondus, daugiau vykdyti agrarinės aplinkosaugos programų ir pan. Tačiau galima ir kitaip spręsti problemas. Jeigu ūkininkai gyvena nederlingose dirvose, reikėtų galvoti apie gyvulininkystę, apie ekologinę produkciją, galbūt – apie kaimo turizmą“, – apie klimato kaitos rizikas samprotavo žemės ūkio ministras.
Siekiant suvaldyti klimato kaitos rizikas, Baltojoje knygoje numatyta ypatingą dėmesį skirti ūkio specializacijai, auginamų augalų ar gyvūnų parinkimui, auginimo ir priežiūros technologijoms tobulinti, skatinti tikslinį augalų rūšių ir gyvūnų veislių pasirinkimą ūkiuose, atsižvelgiant į besikeičiančias ūkininkavimo sąlygas, skatinti efektyvų vandens išteklių naudojimą, melioracijos sistemų modernizavimą, stabdyti dirvožemio išteklių degradaciją, prisidėti švelninant neigiamą žemės ūkio įtaką klimato kaitai ir kt.