Žemesnis už žolę knygos kultūros karininkas P.Jakštas

Petras Jakstas„Norėčiau, kad visi pamėgtų ir gerbtų knygą, nuostabiausią žmogaus proto ir išminties kūrinį, kad niekas nedrįstų naikinti ir žaloti knygos“, – yra pasakęs Petras JAKŠTAS (1899-1988) – garsus Šilutės kraštotyrininkas, švietėjas, bibliofilas, Mažosios Lietuvos istorijos tyrėjas, Lietuvos kariuomenės karininkas (majoras), XXVII (dvidešimt septynių) knygos mėgėjų draugijos narys, Klaipėdos sukilimo dalyvis, aktyvus Sąjūdžio kūrėjas.

Šiandien jį prisimename ne atsitiktinai – minėdami 113-ąsias gimimo metines. Šilutiškiams bibliofilas paliko neįkainojamą dovaną – knygą „Senoji Šilutė“ ir istoriniu požiūriu itin vertingą „Vadovą po Šilutės miestą“. Pastarasis rankraštis nebuvo išleistas, tačiau galbūt viskas dar ateityje.

Karininkas su knygmylio gyslele

P.Jakštas gimė 1899 m. spalio 30 d. Stramiliuose, Panemunėlio valsčiuje, Rokiškio r., ūkininkų šeimoje. Mokėsi Rokiškio valdinėje mokykloje. 1914 m. tėvai jį, penkiolikmetį, išleido į Peterburgą, kur iki 1918 m. mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje. Baigęs šešias klases, grįžo į Lietuvą. Norėdamas įgyti aukštesnį išsilavinimą, 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą, ją baigė ir buvo paskirtas į 7-ąjį pėstininkų pulką, gavo pėstininkų leitenanto laipsnį.

Tačiau ir pasirinkus karišką profesiją, vaikystėje įgyta meilė knygoms niekur nedingo. Kur buvęs, kur nebuvęs, vis sukdavo į knygynus, antikvariatus, ir išsamiai aprašydavo kiekvienos knygos įsigijimo istoriją. Domo Kauno išleistame leidinyje „Knygos“ P.Jakštas labai gražiai aprašo daugelio knygų įsigijimo istorijas, nepamiršdamas net ir tų pirmųjų knygelių, nuo kurių prasidėjo lietuvių kalbos pažinimas.

P.Jakštas yra palikęs gražų liudijimą, kad jo pažintis su knygomis prasidėjo nuo mamos maldaknygės. Su didžiule pagarba jis prisiminė ir vaikystėje sutiktą kunigą, kuris, pamatęs, kaip vaikas laukuose skaito knygą, pradėjo jam skolinti knygeles, kurias atsiųsdavo per tarpininkus.

Šviesuolis yra prisipažinęs, kad didelį įspūdį vaikystėje jam paliko vienoje knygelėje rastas užrašas: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“. Todėl mokslų troškuliui vis didėjant, P.Jakštas neapsiribojo žiniomis, įgytomis Karo mokykloje. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje Klaipėdoje, baigė suaugusiųjų gimnazijos kursus. Kai buvo perkeltas į Kauną, įstojo mokytis į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijavo nuo 1927 iki 1932 m. pavasario.

Kaip Kauno karo mokyklos auklėtinis ir Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo karininkas, buvo atsakingas už švietimą, spaudą ir rūpinimąsi karių kapais. Tiesiogiai dalyvavo kuriant žuvusių lietuvių karių memorialą Červonkoje (Latvija) ir Nežinomo kareivio kapą Kaune.

1940 m. rusams likvidavus Lietuvos kariuomenės Vyriausiąjį štabą, P.Jakštas kurį laiką dar tarnavo pulke, performuotame į rusišką kariuomenę. Vėliau išėjo į atsargą ir ėmė ūkininkauti Stramiliuose.

Sukūręs šeimą įsidarbino Vilniuje, Lietuvos Mokslų akademijoje. Nėra patikimų žinių, ar iš ten išėjo savo noru, ar buvo atleistas, tačiau neabejotinas faktas, kad tiek, kiek mylėjo knygas, kalbą ir savo šalį, tiek paskui buvo nekenčiamas rusų valdžios, ir už tai brangiai sumokėjo.

Tėvo likimą supo paslaptys

Šilutėje gyvenantis P.Jakšto pirmagimis sūnus Petras „Šilutės naujienoms“ pasakojo, kad tėvas neatviravo apie savo gyvenimo vingius. Tačiau buvo išsitaręs, jog dalyvavo 1923 metų sukilime, kurio rezultatas – Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai.

P.Jakštas sūnums buvo parodęs netoli Saugų, prie geležinkelio pervažos, buvusį ūkinį pastatą, kuriame buvo suslėpti ginklai sukilėliams. Kai 1923 m. sausį su kitais Lietuvos kariškiais, persirengę civiliais drabužiais, perėjo Lietuvos – Klaipėdos krašto sieną, susirado tą slaptą ginklų sandėlį ir apsiginklavo.

Po sukilimo P.Jakštas šiame krašte tarnavo apie 5 metus. Dalinys įsikūrė Macikuose. 1925 metų žiemą du kareiviai, čiuožinėdami ant užšalusio prūdo, įlūžo ir nuskendo. Buvo palaidoti Macikų kapinaitėse, netoli rašytojo H.Zudermano tėvų namo. P.Jakšto sūnus prisimena šeimos tradiciją, kuri rodo išskirtinę tėvo pagarbą jo vadovautiems kariams. Po kelių dešimtmečių, kai tėvas grįžo gyventi į Šilutę, kiekvieną lapkričio 1-ąją pasiimdavo abu sūnus ir eidavo į Macikų kapinaites uždegti žvakučių ant tų kareivių kapų.

Itin sunkus gyvenimo etapas P.Jakštą užklupo 1944-1955 m. Slėpdamasis nuo bolševikų represijų, turėjo gyventi nelegaliai, svetimu vardu ir pavarde slapstėsi ne tik Lietuvoje, bet ir Rygoje.Petras Jakstas 1

Sūnus pasakojo, kad iki pat 1956 m. jiedu su metais jaunesniu broliu netgi manė, kad tėvo nėra gyvo – mama vis sakydavo, kad tėvas dingo per karą. Tačiau vyras pamena, kad kartais mama juos nusiveždavo į Rygą, o ten susitikdavo su ūsuotu ponu. Tai ir buvęs jų tėvas, tačiau vaikai tą sužinojo gerokai vėliau, tik suaugę.

„Nepamenu tėvo iki pat 1956 m., kai, jis jau nebesislapstydamas, savo vardu ir pavarde grįžo pas mus į Šilutę, kur tuo metu jau gyvenome. Džiaugiausi, bet ir nerimo buvo. Po tiek metų išgirdus, kad tėvas gyvas, grįžta, apėmė sumišimas ir nerimas“, – prisiminė Petras.

Ir savus, ir svetimus vaikus skatino šviestis

Juokaudamas vyras prasitarė, kad jau nuo pradžių jiedu su broliu tėvą kažkiek nuvylė. P.Jakštas sudarė sąrašą knygų, kurias sūnūs turėjo perskaityti, tačiau pasaulinė klasikinė literatūra jaunuolių per daug nedomino. Jaunėlis labiau domėjosi technika, o Petras, nors ir bandė įveikti sąrašą, noro taip pat pristigo.

„Autoritetą tėvo akyse atgavau, kai ėmiau rinkti knygas apie medžioklę, kartais jų padovanodavo ir tėvas. Suprantu, kad jis norėjo, jog būtume į jį panašūs. Tačiau bendros kalbos tėvas rasdavo su mano bendraklasiu, aš į tuos pokalbius nesikišdavau: jei nesuprantu, apie ką kalbama, ką galiu protingo pasakyti?“, – juokėsi P.Jakštas jaunesnysis.

Inžinieriaus hidrotechniko specialybę įgijęs vyras pasakojo, kad tėvų namai visuomet būdavo pilni žmonių – inteligentų, protingų pašnekovų. Juos domino ne tik P.Jakšto sukauptos knygos, bet ir jo žinios apie Šilutės kraštą, kurį, gyvendamas čia, šviesuolis pamilo kaip savo gimtuosius namus.

Lyg šiandien P.Jakšto sūnus pamena, kad namuose dažnai skambėdavo ne tik jų su broliu balsai. Nevertėtų pamiršti ypatingos P.Jakšto draugystės su moksleiviais, kuriems vesdavo ekskursijas. Vaikai greit pamėgdavo savo gidą, o vėliau su juo susirašinėdavo. P.Jakštą vaikai, kaip ir jis juos, vadino Prieteliumi, tačiau pasirašinėdami atvirlaiškius nepamiršdavo pasivadinti ir kalakutais: taip P.Jakštas vadino nepaklusniuosius ir išdykėlius. Vaikai, regis, dėl to visai nepyko.

Ilgą laiką P.Jakštas puoselėjo ypatingą draugystę su Šilutės internato auklėtiniais – kviesdavosi juos į svečius, per šventes suruošdavo dovanėles. Net kelerius metus po P.Jakšto mirties vaikai nežinojo, kad jų Prieteliaus jau nebėra šioje žemėje. Tęsdama vyro veiklą, padedama rėmėjų, siuntinius prieš šventes jiems ruošdavo P.Jakšto žmona Sofija.

„Įdomiausia būdavo, kad pakviesti į svečius tie vaikai iš karto kiekvienas rasdavo kur nutūpti: kas – prie sofos, kas – dar kur. Neturėdami internate savo kampo, matyt, labai troško turėti tik savo vietą. Pas mus jie sočiau pavalgydavo, saldainiais būdavo pavaišinami“, – prisiminė Petras jaunesnysis.

Su vaikais iš internato P.Jakštas susipažino žmonos sesers Bronislavos dėka –  ji dirbo mokytoja internate. Šiai moteriai P.Jakštas turėjo būti dėkingas ir už pažintį su žmona Sofija: kol gyveno Stramiliuose, mokytojai Bronislavai nuomojo kambarį. Taip ir susipažino su jos seserimi, o netrukus ir vestuves atšoko.

Prie išvaizdaus karininko lipte lipo daug damų, tačiau P.Jakštas į jas nekreipė dėmesio. Kalbama, kad daugelis jau manė, jog P.Jakštas liks senberniu.

Tiesa, likę užrašai liudija, kad jau sukūręs šeimą ir dirbdamas Vilniuje švietimo srityje, pildydamas duomenis P.Jakštas nurodydavo esąs nevedęs. Tokį poelgį, ko gero, lėmė nuojauta, kad artėja ne itin palankūs laikai, ir būtų geriau, jei prasidėjus persekiojimams, šeima galėtų gyventi ramiau.

Pirkdavo kitiems neįkandamas knygas

Šilutiškiams P.Jakštas labiausiai žinomas dėl indėlio į krašto istoriją, kurią taip intensyviai tyrinėjo, ir gausios asmeninės bibliotekos, kurioje puikavosi ne tik lietuviška, rusiška, bet ir vokiška ir čekiška literatūra.

„Prašydavo draugų iš Vokietijos, Čekoslovakijos ir Lenkijos parvežti tokių knygų, kurių, tikriausiai, be jo daugiau niekas ir neįkąsdavo, – pasakojo šviesuolio sūnus Petras.

P.Jakštas taip pat priklausė XXVII knygos mėgėjų draugijai, buvo septintas jos narys. Viename pokalbyje su kraštotyrininku Bernardu Aleknavičiumi jis yra pasakojęs linksmą nutikimą. Vienas čekų laikraštis, sužinojęs, kad veikia tokia draugija, pavadino ją 27 alkoholikų sambūriu, nes Lietuvoje tuo metu buvo labai populiari žolelių trauktinė „Trejos devynerios“.

P.Jakšto pirmagimis pamena, kad pokštauti mėgdavęs ir tėvas. Turėjo nusipirkęs Daukšos „Postilę“, kurią pardavėjas pristatė kaip originalą – specialiomis priemonėmis pasendino knygos puslapius. Knygų mylėtojų siaubui, P.Jakštas dažnai prie jų akių imdavo ir nudrėksdavo dalį puslapio. Sūnus pasakojo, kad ši knyga, kaip ir beveik visos kitos knygos, turėjo būti perduota Vilniaus universitetui, tačiau kažkur prapuolė. P.Jakštas jaunesnysis spėja, kad nežinodamas jog ji – tik plagiatas, kas nors susigundė priglausti knygą savo namuose.

P.Jakštas žinojo, kad jo sukauptos knygos – vertingos, tad 1985 m. Šilutėje ne kartą lankėsi spaudos paveldo žinovai. Jie peržiūrėjo visą biblioteką ir rankraščių archyvą. Visos vertingiausios knygos buvo parduotos Vilniaus universitetui, ten jos buvo vežamos net ir po P.Jakšto mirties. Dar būdamas gyvas, bibliofilas nemažai knygų paskirstė sūnų šeimoms. Kai kas liko ir namuose, tačiau vėliau jo žmona Sofija ir sūnus vėlgi rado ką atiduoti Vilniaus universitetui ir Šilutės F.Bajoraičio bibliotekai.

Žemesnis už žolę

Bendram naudojimui P.Jakštas paliko apie 6700 pavadinimų knygų bei periodikos, 43 darbų rankraščius. Asmeninė biblioteka galėjo būti dar gausesnė, nes jau prieškariu bibliofilas buvo sukaupęs nemenką kolekciją – 6500 knygų, tačiau 1945 m. valdžios įsakymu visos buvo sudegintos.

Štai ką apie šią istoriją, nutikusią P.Jakšto brolio uošvių sodyboje Stramiliškiuose, pasakojo pats bibliofilas: „1945 m. sausio 10 d. rytą, tik išaušus, Vytauto Jakšto sodybą apsupo rusų kareiviai. Šeima tik ką buvo susėdusi prie stalo pusryčiauti. Įėję į gryčią kareiviai paprašė degtukų. Jakštienė, nieko bloga nenumanydama, padavė kareiviui degtukų dėžutę. Visiems žmonėms buvo įsakyta išeiti į kiemą. Čia V.Jakštą, jo uošvį, žmonos tėvą Joną Jasiūną, virš 80 metų senuką, ir pusseserės vyrą Joną Kastanauską iš Stramiliškių tuojau sušaudė, gyvulius iš tvarto paleido į lauką ir trobesius padegė. Žinoma, niekas gaisro negesino, niekas mantos negelbėjo, viskas sudegė. Sudegė ir mano knygos“.

Leidinyje „Knygos kultūros karininkas“ D.Kaunas atskleidė tokios egzekucijos pretekstą, apie kurį P.Jakštas visuomet nutylėdavo. Pasirodo, jo brolis Vytautas ginkluotas ilgokai slapstėsi miškuose ir uošvio klojime, o kai buvo susektas ir bandė po susišaudymo prasiveržti, įvyko aprašytoji egzekucija.

P.Jakšto sūnus neslepia, kad grįžęs į Šilutę tėvas ilgą laiką viešoje erdvėje jautėsi atstumtas, tačiau užgrūdintas nelengvo gyvenimo per daug nesielvartavo – džiaugėsi galėdamas rinkti knygas, bendrauti su jį gerbiančiais žmonėmis. Kaip rašė D.Kaunas, Šilutėje P.Jakštas gyveno lyg „žemesnis už žolę“ – ir galbūt tai buvo jo tvirtybė.

Išėjo apklotas trispalve

P.Jakštas buvo aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šilutės iniciatyvinės grupės narys. 1988 m. spalio 23 d., šilutiškiams giedant Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, vyriausias Iniciatyvinės grupės narys P.Jakštas prie Šilutės kultūros namų (dab. – Šilutės kultūros ir pramogų centras) iškėlė Lietuvos valstybės vėliavą – katalikų bažnyčioje pašventintą trispalvę.

Deja, netrukus – lapkričio 14 d. – P.Jakštas palydėtas amžinojo poilsio. Jo karstas pirmą kartą Šilutės istorijoje buvo apklotas Lietuvos trispalve.

Už savo įvairiapusę veiklą P.Jakštas apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukakties jubiliejiniu medaliu už knygą „Senoji Šilutė“ ir „Sidabrinės nendrės“ premija už ilgametę kraštotyros veiklą (1995, po mirties). 1989 m. P.Jakšto vardu pavadinta gatvė Šilutėje.

spaudos remimo fondas Projektas: „Mažosios Lietuvos šviesuoliai – iš praeities į dabartį“.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.