Neseniai Lietuvos rekordų agentūra įregistravo maudynių atviruose vandens telkiniuose šalčiausiu metu rekordą – 56-erių metų mūsų kraštietis Kęstutis PRICEVIČIUS, dabar gyvenantis Kaune, maudėsi termometrų stulpeliams nukritus iki minus 30-ies…
Griaudint Naujųjų metų vidurnakčio fejerverkams – į ledinį Nemuno vandenį… Toks jau antrą dešimtmetį yra Švėkšnoje augusio Kęstučio Naujųjų metų šventimas.
Kraštietis visus jį pažįstančius ir kalbinančius žurnalistus stebina ir savo gyvenimo moto, ir ištisu sąrašu neįprastų sveikatinimosi būdų. Jis ne tik išbandė, bet ir kasryt atlieka mankštelę, bėgioja, gerklę ir šnerves praskalauja druskos tirpalu, dėl antiseptinių savybių geria tirpintą molį.
Kaip jam pavyksta atlikti tiek procedūrų kiekvieną rytą? Į šį klausimą (iš karto suprantame – kvailą) išgirstame ir atitinkamą atsakymą – kitą klausimą: „O kaip jums pavyksta kasryt išgerti kavos?..“
Nuoseklus, inertiškas ir sistemiškas žmogus
Pradžia buvo 1979-aisiais – dar studentavimo laikais, kuomet prie Kauno marių įsikūrė Kauno kūno kultūros instituto studentų statybinių būrių stovykla. Kęstutis su bendraminčių būreliu sumąstė, kad vietoje kasrytinių eilių prie prausyklos jie galėtų panirti į marių vandenėlį. Bent jau nauda būsianti dviguba: ir grūdinimosi, ir švarinimosi procedūra vienu metu būsianti atlikta.
Žinia, ne visų entuziazmas trunka vienodai ilgai, nubyrėjo netrukus ir keletas Kęstučio bendraminčių. Bet keli iš jų liko ir kasrytines maudynes ištempė iki rudens. O tuomet K.Pricevičius jau nutarė, jog reikia tempti ir toliau.
„Esu nuoseklus, inertiškas ir sistemiškas žmogus“, – taip pagrindines savo charakterio ypatybes apibūdina pašnekovas. Jo paties manymu, kaip tik šios trys savybės ir padėjo jam tuomet visą žiemą 2-3 kartus per savaitę rytais brendant į vis šaltėjantį marių vandenį.
Fejerverkai danguje ir vandenyje
Pastarąsias dvi dešimtis metų Kęstutis nepraleidžia dienos neatlikęs savosios kasrytinės maudynių procedūros. Na, prisipažįsta, nebent iškrenta per metus kokia viena dienelė, bet ir tai – ne kasmet.
Kęstutis tikras, jog į vandenį būtų niurktelėjęs ir šaltesniu nei minus 30 laipsnių oru, jei toks būtų buvęs. Bet nebuvo.
„Šiandien – 2012 metų vasario 2 diena, 9 val. ryto. Lietuvos radijas pranešė, kad Kaune bus minus 27-28 laipsniai. Mūsų termometras rodo minus 30 laipsnių. Pabandysime išsimaudyti“, – rankoje laikydamas termometrą tuomet prieš kamerą pareiškė Kęstutis. Po metų tai pripažinta Lietuvos rekordu.
Plačiai pasklidusius pranešimus, jog Naujuosius metus lediniame Nemuno vandenyje jis sutinkąs be pertraukos nuo 2000-ųjų, kaunietis vadina perdėtais. Tiesa, neneigia, kad XX ir XXI amžių sandūrą norėjęs pasitikti kažkaip kitaip. Iki tol naktį, ir dar – Naujųjų, nebuvo niekada lindęs į vandenį. O laukdamas tūkstantmečio virsmo subūrė žiemos maudynių mėgėjus ir visi kartu nuėjusius metus, šimtmetį ir tūkstantmetį nuplovė Nemuno vandenyje.
Vėliau tos nakties bendraminčiai išsiskirstė, tačiau, K.Pricevičiaus žiniomis, kai kurie neįprastų maudynių virusu užsikrėtusieji tęsia šią tradiciją ir šiandien.
Anot Kęstučio, per tą laiką taip Naujuosius jis sutiko gal kokius 8 kartus, nes – pirmiausia – nėra iškėlęs sau būtent tokio tikslo. Be to, nevisuomet ir švęsti pasitaiko ten, kur arti yra vandens telkinys. Bet jei toks yra, Kęstutis metų sandūroje pirmiausia panyra į vandenį, ir tik po to jau sėda prie šventinio stalo.
„Maudynės Naujųjų metų vidurnaktį visai kitokios. Pakeli galvą, o danguje – fejerverkai. Pažvelgi į vandens paviršių – jame atsispindi tie patys fejerverkai“, – tokiais su niekuo nepalyginamais įspūdžiais noriai dalijasi K.Pricevičius.
Susikūrė savą sveikuolio apibrėžimą
Visą šalį sukaustęs gripas buvusiam švėkšniškiui kelia tik juoką – jis nebepamena, kada paskutinį kartą sirgo. Tiesa, buvo, kad siaučiant epidemijoms „bacila“ porą kartų prikibo, nes dirbant vadybininko darbą jam tenka daug bendrauti su žmonėmis. Bet tai, anot Kęstučio, buvo tik vienos – dviejų dienų reikalas. „Tos bacilos man nesutrukdė ne tik dirbti – net ir savo žiemos maudynių nenutraukiau“, – sako jis.
Bet kalbai pasisukus šia linkme Kęstutis suskumba įspėti, kad sveikuoliu jo nevadintume, ir išdėsto paties susikurtą ir išgyventą sveikuolio apibrėžimą.
Sveikuolis, anot jo, tai žmogus, kuris daug mankštinasi ir daug juda gryname ore, ištisus metus kas rytą maudosi atviruose vandenyse, viską valgo, kas tradiciškai valgoma (bet ne „ėda“), prisilaikydamas maisto derinimo taisyklių, viską geria, kas geriama (bet ne „laka“), puikiai jaučiasi, todėl dar visko nori ir dar viską gali ir, su Dievo pagalba eidamas dvasios tobulėjimo keliu, ieško savojo AŠ.
Būna, kad supyksta ant savęs
Kalbai pasisukus apie mitybą, kitus sveikatinimosi metodus, išgirstame, kad švėkšniškis yra bandęs ir bado dietas, ir iškrovos dienas, ir urinoterapijos (gydymosi šlapimu) poveikį. Pašnekovas anaiptol ne vegetaras. „Valgau viską, mėsą – irgi, o cepelinus mėgstu tik „lietuviškai“, tai yra tokius, kurie spirgučiuose plaukia“, – linksmai pasakoja jis. Dar priduria ir alaus išgeriantis, ir „samagono“ (suprask – naminukės) paragaujantis.
Kęstučiui, kaip visiems lietuviams, kartais pritrūksta valios „tik valgyti“ ir jis prisipažįsta pradedantis „ėsti“. Rezultatų ilgai laukti netenka: per mėnesį – kitą svarstyklės parodo 5-7 kilogramais daugiau, ir jis pradeda sau nebepatikti. Kaip patiks, jei tampa, anot jo, nebemalonu į save veidrodyje pažiūrėti ir sunku batus užsirišti.
„Tuomet supykstu ir panaudoju savo jau daug kartų išbandytą metodiką“, – pasakoja K.Pricevičius.
„Valgyti reikia lėtai, su malonumu ir ne daugiau kaip trečdalį įprastinio maisto kiekio, nekartoti porcijų, pasistengti laikytis maisto derinimo taisyklių, vengti to, kas tau yra labai skanu, valgyti 4-5 kartus per dieną. Nė nepajunti, kaip atsiranda poreikis daugiau mankštintis, gražinti savo kūną ir stebėti, kaip kinta svoris. Kai po poros savaičių skrandis susitraukia, nebereikalauja didelių porcijų, galima sau leisti savaitgaliais truputį pasilepinti, bet visada baigti valgyti, kai dar šiek tiek norėtųsi“, – sako Kęstutis.
Jau po mėnesio Kęstutį supykdžiusių kilogramų nebelieka, o jis toliau „valgo“, t.y., maisto suvartoja tik tiek, kiek reikia energijai palaikyti. Vyras neabejoja, kad besilaikantiems šių taisyklių niekada neteks dejuoti dėl, anot jo, nukarusio pilvo ar nebeužsisegančio sijono.
Kasryt jis atlieka energinius Tibeto vienuolių pratimus, randa laiko pabėgioti, gerklę ir šnerves skalauja druskos tirpalu, geria tirpintą molį. Tiesa, molis – ne iš daržo, o specialiai paruoštas giluminių žemės sluoksnių molis – tik tada galima tikėtis išgauti antiseptines jo savybes.
Anot Kęstučio, kai susikuri sistemą, laiko, skirto sau, nebereikia specialiai ieškoti – tai tampa įprastu dienos ritmu.