Idėja Lietuvai – iniciatyva, skirta išgryninti tris pagrindines idėjas, kurias įgyvendinus Lietuva turėtų galimybę klestėti visus ateinančius 100 metų.
Visi norintys pateikti idėjas Lietuvai, gali tai padaryti tinklapyje www.idejalietuvai.lt iki lapkričio 20 dienos.
Savas idėjas generuoja ir viešina vis daugiau žinomų politikos, verslo ir šou pasaulio atstovų. Tad kuo blogesni šilutiškiai? „Šilutės naujienos“ nutarė, jog turime išminties ir gyvenimiškos patirties nestokojančių žmonių, kurie galėtų pasidalinti savo idėjomis Lietuvai.
Pokalbiui pakvietėme žinomą krašto pedagogą, ilgametį Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos direktorių, o dabar – Šilutės trečiojo amžiaus universiteto rektorių Praną AVIŽINĮ. Pasirodo, idėjų jis turi ne tik Lietuvai ir jos vyriausybei, bet ir Šilutei, ir sako, jog tobulėti mums reikėtų keliomis kryptimis. Išgirskime.
Švietimui reikia permainų
„Visą savo sąmoningą gyvenimą dirbu su jaunimu, ir matau, kad Lietuvai pokyčiai būtini švietimo srityje.
Mes vaikams grūdame per daug teorinių žinių, o praktinių įgūdžių jie gauna per mažai. O kaip tik pastarųjų jiems gyvenime reikės daug labiau, nes tik praktinius įgūdžius žmogus greičiausiai gali pritaikyti visose gyvenimo srityse.
Kad tai pakeistume, reikėtų keisti ir mokymo programas, ir mokytojų paruošimą.
Taip pat manau reikėtų integruoti visus mokomuosius dalykus su gamtos mokslais, su istorine šalies patirtimi, be abejo ir su naujausiomis šiuolaikiškomis technologijomis. Reikėtų pereiti ir prie tokio mokymo modelio, kai vaikas mokykloje išmoksta ir patiria viską ar beveik viską, o namuose darbų jam nebeužduodama. Namuose jis galėtų tik žaisti, bendrauti su šeima, būti gamtoje, sportuoti – visaip kitaip semtis gyvenimiškos patirties. Tada jis norėtų eiti į mokyklą, ir joje jaustųsi laimingas.
Matau, kad šiandienos vaikai beveik nebeskaito knygų. Reikalauti skaityti turėtų visų dalykų mokytojai, nes knygos padeda pažinti pasaulį, skatina pozityviau mąstyti.
Visas mano gyvenimas susijęs su istorija, esu istorijos mokytojas, todėl šioje srityje irgi matau spragų. Pirmiausia manau, kad mūsų istorijos vadovėliai yra perkrauti įvairių įvykių ir datų, kurie tikrai nėra reikšmingi. Siūlyčiau, kad kiekvienas vaikas turėtų išmokti bent 10 įvykių, kurie turėjo lemtingą reikšmę mūsų tautai, bent 10 pačių svarbiausių datų, žinoti jų priežastis ir pasekmes. Reikėtų žinoti ir bent 10 garsiausių šalies valdovų. Iš šiandienos gyvenimo jie turėtų žinoti bent 10 svarbiausių politikų ir vadovų, bent 10 labiausiai šaliai nusipelniusių mokslininkų, aktorių – pagrindines mūsų šalies asmenybes.
Visi vaikai turėtų mokėti sugiedoti himną – tai taip pat būtų gera patriotizmo mokykla. Ir to daugeliui užtektų.
Valdžia turėtų girdėti liaudį
Kadangi mūsų šalies gamtinės sąlygos labai tinkamos žemės ūkiui vystyti, tai manau, kad valstybę sėkmingai galėtume stiprinti dar ir agrarine kryptimi. Dabar vis matau, kad dar neišnaudojame visų sąlygų užauginti daugiau maisto produktų, kurias turime. Mes elgiamės atvirkščiai – auginame vis mažiau žemės ūkio produkcijos – ir gyvulių, ir grūdinių kultūrų. O juk galėtume ir eksportuoti dar daugiau.
Taip pat pasigendu valdžios ėjimo į kompromisą. Valstybės vadovai turėtų labiau įsiklausyti ir į opozicijos atstovų nuomonę, turėtų girdėti ir liaudies mintis aktualiausiais klausimais. To vis dar nėra, tik nuolat klausomės apie naujus valdžios vyrų ir moterų skandalus ir rietenas.
Visuomenės informavimo priemonės taip pat galėtų nemažai pakeisti. Reikėtų, kad žiniasklaida labiau orientuotųsi į pozityvius dalykus, rodytų tikrą kultūrą, dorai gyvenančias ir vaikus auginančias šeimas ir atskirus žmones.
Pagaliau galima būtų parodyti ir daugiau sėkmės istorijų. Dabar gi televizijose ir laikraščiuose yra viešinama pernelyg daug negatyvių reiškinių.
Šilutė galėtų turėti „Lietuvos 100-mečio parką“
Bent vieną savojo miesto vietelę, manau, susitelkę galėtume sutvarkyti dar iki Valstybės 100-mečio – tai mūsų parkas.
Dažnai einame su šeima pasivaikščioti po dar Hugo Šojaus sodintą parką, ir kas kartą gelia širdį matant, kaip jis apleistas. Ten tiek senų, jau išpuvusių ir griūvančių medžių, visokių šabakštynų. O baisiausia padėtis šalia miesto stadiono – ten dar ir kažkokie nugriūti bebaigiantys senutėliai sandėliai riogso. Ir jau ištisus dešimtmečius taip – niekas nesikeičia. Dėl to mums visiems turėtų būti gėda. Ten tikrai yra ką veikti.
Bet neabejoju, kad jei, pavyzdžiui, miesto seniūnija imtųsi mobilizuoti šilutiškius, kviestų bendruomenę bent jau į talkas tvarkyti šį kampelį, savojo miesto patriotų – savanorių netrūktų.
Tuomet turėtume tikrai mielą poilsio kampelį, kurį dar galėtume ir, pavyzdžiui, „Lietuvos 100-mečio parku“ pavadinti.
