„Jei per Žolinę nesusitiksit su gimine, tuomet gali nesisekti, o tiems, kurie susitinka viskas bus gerai“, – aiškino šišioniškės tantės Indrė Skablauskaitė ir Vaida Galinskienė, šilutiškiams pasakodamos apie Žolinės tradicijas. Vienas svarbiausių šventės akcentų – bendruomeniškumas ir simboliškas puokščių rišimas.
Netikintiems prietarais žolininkai pataria praktiškai – vasarą surinktos žolelės šaltuoju metų laiku gali tapti tikru sveikatos angelu sargu: padėti išvengti kai kurių ligų, o susirgus – greičiau pasveikti.
Usnis – velnio augalas
Žolinės – pagonių šventė. Lietuvoje įvedus krikščionybę, Žolinės šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos ėmimo dangun diena, o ritualai sakralizuoti.
Svarbus dalykas – per Žolinę reikia pasidaryti puokštę. Žemaitijojoje į puokštę būtinai įdėdavo pikdalgį arba kitaip vadinamą usnį.
„Žinokit, aš norėjau atsinešti ton usnį. Perėjau kaimynių daržą ir nė vienos neradau“, – pasiguodė tantė Vaida. Ji išsiaiškino, kad to priežastis – gerai atliktas ritualas.
Žolynų puokštėje sudžiūvusią usnį išimdavo, nunešdavo į daržą ir apkasdavo šaknim į viršų. Tikima, kad po to visos usnys iš daržo išeina pačios. Pagal mitologiją usnis – velnio augalas, tad į žemę įkišta atvirkščiai ji grąžinama požemio valdovui.
Kitas svarbus augalas – specifinį kvapą turinti žolė kietis. Ši, pasak tantės Vaidos, „skaniai smirdinti“ žolė gina nuo piktų nelabų dvasių. Iš bažnyčioje pašventintos žolynų puokštės kiečio šakeles išimdavo, sukryžiuodavo ir pasikabindavo palubėje arba pakišdavo po stogu, kad apsaugotų namus.
Į Žolinės puokštę be kitų simbolinių augalų reikėtų įrišti gražiausių darželio, lauko gėlių, javų varpų, vaistažolių. Iš pašventintos puokštės javų varpos būdavo iškuliamos ir grūdai suberiami į naujai sėjai skirtą sėklą, taip pašventinant būsimą sėklą ir atnešant derlingumą.
Floristė Sonata Valaitienė susirinkusiesiems demonstravo, kaip reikia rišti puokštes, kad šios ne tik tvirtai stovėtų, bet ir dailiai atrodytų. Sonata pagal pasirinktų gėlių variacijas ir puokštės struktūrą net papasakojo kiekvienam apie jo charakterį ir dabartinę emocinę būseną.
S.Valaitienė sakė, jog tikint senovės prietarais, į puokštę reikėtų įdėti 9 žolynus, nes šis skaičius turi magišką reikšmę, atsižvelgti į augalų rūšį ir simboliką. Po Žolinės iš puokštės išimtos vaistinės žolelės būdavo sudžiovinamos ir smilkomos, jei užpuldavo liga.
Žolelių orkaitėje džiovinti negalima
Tiesa, kad paslapčių gaubiamos žolynų galios veiktų geriau, reikėtų paisyti žinovų patarimų. Tikima, jog po Žolinių gamta ima mirti – baigia Gyvybės ir pradeda Atsinaujinimo ciklą. Anot rusniškės žolininkės Valentinos Baužienės, iki Žolinės reikia rinkti vaistinių augalų antžeminę dalį – žiedus, lapus, stiebus, o rudeniop visa augalų gydomoji galia ima kauptis šaknyse ir sėklose.
Patariama naudingų sveikatai augalų ieškoti bent už 20 kilometrų nuo miesto esančiuose laukuose ar miškuose. Vaistažoles rinkti reikėtų sausą, saulėtą dieną. Pravartu su savimi turėti peiliuką ar žirkles – vaistažolių nereikėtų rauti su šaknimis.
Džiovinti surinktus augalus irgi reikia teisingai – orkaitė nėra tinkamiausia tam vieta. Joje augalai tiesiog sudega ir tampa 
beverčiai. Lapams, žiedams, stiebams džiovinti puikiai tinka pavėsis. Taip vaistažolės nepraranda savo veikliųjų medžiagų ir spalvos. Nuskintas žoleles reikėtų pradėti džiovinti ne vėliau kaip po poros valandų nuo surinkimo. Žoleles galima surišti į ryšulėlius ir pakabinti.
Vaistažolėms kenkia tiesioginiai saulės spinduliai – tuomet pakinta augalų spalva ir kvapas.
Kad įdėtas darbas nenueitų veltui, žolininkai pataria vaistažoles saugoti popieriniuose ar medžiaginiuose maišeliuose, tinka ir dėžutės, išklotos standžiu popieriumi. Polietileniniuose maišeliuose ar stiklainiuose žolelės nesivėdins, ten greitai rasis grybelis.
Arbatos apsaugo ir gydo
Vaistažolių arbatos bus efektyvios tuomet, jei bus ruošiamos tinkamai, vartojamos pagal rekomendacijas. Vaistažolių arbatas gaminti – nesvarbu ar ligą gydant, ar vartojant profilaktiškai – reikėtų panašiai, kaip ruošiant žalią ar baltą arbatas: užpilti jau akivaizdžiai garuojančiu, bet dar neverdančiu vandeniu (90 laipsnių), palaikyti 2-10 min.
Čiobrelis dezinfekuoja, ramina, slopina uždegimus. Jo nuoviras vartojamas kosuliui palengvinti, sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Tačiau čiobrelio negalima vartoti sergant kepenų ir inkstų ligomis.
Ramunėlė ramina, tinka reumatiniams skausmams, skrandžio ir žarnyno uždegimams, įvairioms odos ligoms, pūliuojančioms akims gydyti. Tačiau ramunėlė gali sukelti alergiją, jei vargina šienligė.
Valerijonas ramina centrinę nervų sistemą, atpalaiduoja raumenis, reguliuoja širdies darbą, gerina kraujo apykaitą, padeda varginant nemigai. Tačiau valerijonas slopina virškinimo organų veiklą, sukelia galvos skausmą, pykinimą.
Aviečių uogos ir stiebai tinka nuo peršalimo, skatina prakaitavimą, mažina temperatūrą, padeda esant avitaminozei. Tačiau gali pakenkti sergantiems inkstų uždegimu, podagra.
Jonažolė ramina nervus, valo plaučius, kepenis ir šlapimo pūslę, slopina įvairius sutinimus, uždegimus. Tačiau jos nereikėtų vartoti, jeigu užkietėję viduriai, aukštas kraujo spaudimas, būnant ilgą laiką saulėje.
Galerija: