Pasak etnologės, žurnalistės ir tautosakininkės Gražinos Kadžytės, Žolinė – tai diena, kuomet švenčiama visuotinė augmenijos branda ir dėkojama už naują derlių. Šios šventės šaknys ir pavadinimas slypi gilioje senovėje. Nuo pagonybės laikų likusi Žolinė, įvedus krikščionybę, buvo sutapatinta su bažnytine švente – švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Latvijoje pagerbiama Mara – Pasaulio Motina. Akivaizdu, kad net fonetiškai šie vardai siejasi. O slavų kraštuose, kurie turi ilgesnę krikščionybės patirtį, švenčiamas Usipenije Materi Božijei – Dievo Motinos užmigimas. Gražiai tautosakoje apsakytas legendinis įvykis: kai Dievo Motina, užmigusi amžinybės miegu, buvo paimta į dangų, jos karstas prisipildė gėlių. Tam atminti šventintos Žolinių puokštės laikomos namuose, kad laidotuvių metu būtų ką įdėti į karsto pagalvėlę – velioniui palydėti Dievo Motinos parodytu keliu.
Žolinių šventė – daugiau nei pramoga ar tiesiog laisvadienis. Ji suteikia išskirtinę progą prisiliesti ne tik prie sakralumo, susitikti, pabendrauti, pasidžiaugti užderėjusiu derliumi. Moterų klubas „Smaragdas“, šiemet, kaip ir kasmet, entuziastingai susibūrė draugėn kintiškių Virginijos ir Viliaus Rudžių sodyboje. Šitaip kaskart kuriamas nevadovėlinis santykis su istorija, su papročiais, su noru tradicijas kaskart paįvairinti naujovėmis, netikėtomis įžvalgomis ir pojūčiais. Šventinės dienos programa, kurios pagrindą sudaro kūrybinė veikla, aptariama iš anksto. 
Žolinių dalyviai, žolininkės entuziastės Virginijos vedami, susikomponavo Žolinių puokštę, miško taku keliavo iki marių, smaližiavo nepakartojamo grožio ir skonio Gėlių tortą, kurį svečiams su meile gamina pati sodybos šeimininkė, audė žolių-gėlių kilimą. Žolinių puokštė – lietuviškoji ikebana – galėtų pasakyti mėgstantys globaliuosius palyginimus, kurios svarbą nusako tautosakos tekstas: „Kas Žolinės dieną neturės žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks“. Kaip sukomponuoti ir kokius žolynus dėti puokštėn, Virginija galėtų pasakoti nesustodama, apie kiekvieną augalėlį, žiedelį ir gydomąsias jų savybes.
Pasidalinus atsineštomis vaišėmis, išragavus Virginijos paruoštų žolelių arbatas, atėjo laikas imtis paties svarbiausio – žolių-gėlių kilimo audimo. Besidžiaugdamos paskutine vasaros dienų šiluma, vienos kitomis, moterys suskubo imtis kūrybos. Vienos laikė rėmą, kitos žoles-gėles tarp nyčių kaišiojo. Darbo visoms užteko. Rezultatas nenuvylė, su juo ir fotosesija įvyko.
Unikalią atmosferą kūrė ir tradicinis Žolinių laužas, kuriuo visuomet rūpinasi pats sodybos šeimininkas Vilius. Apie laužą apeigas su būgnu, atliko moterų klubo įkūrėja, šamanė Genutė. Jos ritualas – maistas ir malda gamtos dvasioms. Žolinių svečius suintrigavo šamanės apranga ir ritmiški būgno garsai, tad nesidrovėdami apipylė ją klausimais. Šamanės Genutės atsakymai buvo paprasti. Ji patikino turinti įsipareigojimų dvasių pasaulyje, tokia jos lemtis, o kelias į tai ilgas ir spalvingas. Už kiekvienos moters, kaip ir kiekvieno mūsų, yra asmeninė istorija, kuri nuveda mus vienu ar kitu gyvenimo keliu. Negalime visų sutapatinti, kiekvienam savo.
Susipynę būgno, laužo, varpelių garsai ir augmenijos kvapai trumpam nunešė į kitą realybę – užplūdusią ramybę ir gerumą. Nusilenkus gamtai ir Motinai žemei, sulaukus saulėlydžio pasibaigė dar viena, įsimintina ir nepakartojama Žolinių šventė Kintuose pas Virginiją ir Vilių, dalyvaujant „Smaragdo“ moterų klubui ir bičiuliams – be pompastikos, be politikos, be alkoholio, be projektinių finansavimų…