Žolinė – tarp tikėjimo ir burtų

zoline traksedziuoseŽiloje senovėje Žolinė buvo skirta atlikti apeigoms didžiajai deivei gimdytojai Ladai ir jai atiduoti subrendusio derliaus aukas. O įsitvirtinus krikščionybei, per Žolinę švenčiame ir  Švč. mergelės Marijos į dangų ėmimo šventę.

Krikščioniškasis paprotys švęsti Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę kilęs iš Marijos laidotuvių legendos. Kadangi dievo motina buvo paimta į dangų su kūnu ir siela, tai jos karste pasilikusios tik gėlės, kuriomis buvo papuoštas Marijos kūnas, rašo vydija.lt.

Lietuvių liaudis senovėje savo mirusiųjų karstus irgi gausiai puošdavo gėlėmis. Taigi vasaros pabaigos šventė su gėlėmis asocijavosi ir pagonims, ir krikščionims.

Priėmus krikščionybę, deivės Lados vietą šventėje pakeitė Dievo motina Marija. Per ilgus šimtmečius moterys įprato tą dieną aukoti, o paskui ir į bažnyčią nešti šventinti pirmąjį derlių arba gėles. Senovėje iki tos dienos niekas nedrįsdavo valgyti naujojo derliaus vaisių.

Motinos, turinčios mirusių vaikų, iki rugpjūčio 15 d. nevalgydavo obuolių, tikėdamos, kad, suvalgius deivei skirtą auką, ji neduosianti palaimos jų mirusių vaikų vėlėms, rašoma Eglės Mirončikienės knygoje „Meilės magija“.

Senosios lietuvių pagoniškos religijos elementai buvo perimti į krikščioniškąjį dievo motinos Marijos kultą. Kaip ir Didžioji deivė, taip ir Marija – palaimina, pašventina užaugintą derlių ir, atlikusi vaisingumo nešimo misiją žemei, pati įžengia į dangų.

Pašventinti žolynai, daržovės turėjo magiškos galios. Parsineštų iš bažnyčios daržovių valgydavo visi šeimos nariai, jų duodavo gyvuliams. Šventintų grūdų įberdavo į aruodus, sėtuvę, pradėdami sėją. Sudžiovintus žolynus laikydavo už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo jų arbatą. Pašventintų piktžolių pasodindavo į daržą, tai padėdavo išnaikinti kitas piktžoles, teigia Eglė Mirončikienė.

Iš senovės atėjo paprotys per Žolinę giminėms susitikti, paviešėti vienoms pas kitas. Netgi buvo posakis: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas“. Buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Aukojami grūdai ir duona.

Gėlių puokštėse, nešamose į bažnyčią, žmonės įmaišydavo rugių, miežių, avižų varpų, žirnių. Sakydavo, jei tą dieną neturėsi gėlių, velnias įsuks uodegą.

Seniau šventintomis morkomis, burokais gydė gyvulius, žolėmis iškaišydavo namus, kad netrenktų žaibas.
Žolinių puokštes dėdavo mirusiems į karstą.