Garsus vaistininkas Virgilijus Skirkevičius rašo knygą, kurioje žada sudėti žodžiais nutapytus augalų portretus. Kad iš jų atpažintume sau tinkamiausius gydytojus.
V.Skirkevičius nėra tas žolininkas, kokį tradiciškai įsivaizduojame. Jis tik kartkartėmis pasirenka vaistažolių, neturi ir jų ūkio. Farmacijos mokslus baigęs liaudies medicinos žinovas vengia stebuklų besitikinčių pacientų antplūdžio, tad gydyti imasi gana retai.
Įsikūręs Šilutėje, jis dažnai keliauja po Lietuvą skaitydamas paskaitas. Taip pat dėsto gydymo vaistažolėmis kursą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto podiplominių studijų gydytojams.
Jis dalyvauja kuriant augalinius preparatus, kurie vėliau gaminami pramoniniu būdu. Yra medikamentų, kurie skirti virškinimo, nervų sistemų veiklai gerinti, pagalbinio priešvėžinio preparato bendraautoris. Šiuo metu žolininkas tobulina vieno širdžiai skirtų preparatų sudėtį.
Viskam reikia didelio išmanymo. Mokslo tyrimų apie gydomąjį vaistažolių poveikį nėra daug, o į ką nors juk reikia atsiremti. Tad vienu iš žinių šaltinių V.Skirkevičiui tapo augalų joga – senosios kinų medicinos bei indų Ajurvedos lobynų dalis.
„Dabar joga madinga, bet dažniausiai tai nukreipta į fizinę pusę – kvėpavimą, judėjimą, kiek mažiau – į elgesį. Aš noriu pabrėžti dvasinį augalų aspektą, nes mūsų civilizacijoje paprastai juos vertiname tik kaip materiją, substanciją, cheminius junginius”, – aiškino vaistininkas.
Skurdesnieji – vertingesni
„Remiantis augalų jogą svarbu, kur jie dygsta. Jei augalai veši gražioje vietose, mato tik saulę, vertingųjų medžiagų sukaupia mažiau nei augantieji skurdesnėse vietose. Štai kiaulpienės labai karpytais lapais turės daugiau kartumynų. O tos aukštos, nekarpytais lapais, lengvai augančios daug azoto turinčiose dirvose gydomųjų medžiagų turės nepakankamai. Reikia suvokti, kad augalai irgi gyvena. Gindamiesi nuo atšiaurių sąlygų jie savo pačių labui kaupia flavonoidus, antioksidantus”, – pasakojo vaistininkas.
Arba, tarkim, gudobelės, fitoterapijoje vertinamos kaip širdies gydytojos. Jų derlius skinamas nuo šiaurinės krūmokšnio pusės, nes ten susikaupia daugiau flavonoidų. Anot senųjų medicinų, gydyti naudojamas augalas turi suprasti žmogų, o tam ir pats turi patirti išbandymų.
Todėl laukiniai augalai vertingesni už naminius – juk pastaraisiais rūpinamasi, o laukiniai turi kovoti už save. „Bet jei su specialiai gydymui auginamais augalais atliekamos tam tikros apeigos – pagal augalų jogą jie tampa vienodai vertingi”, – patikslino V.Skirkevičius.
Sekant senųjų Rytų medicinų tradicijomis, renkant augalus ir ruošiant iš jų vaistus, reikėtų kalbėti mantras, medituoti. Tada vaistažolių poveikis bus stipresnis. Nors kas čia stebėtina – anksčiau ir Lietuvoje žoliautojai kalbėdavo maldas, tik šiuolaikinės civilizacijos žmogus tai ėmė vertinti kaip šarlatanizmą.
Ar turi sielą?
Seniau tikėta, kad augalai turi tam tikrų dvasinių savybių: atpažįsta žmogų, reaguoja į jį. „Man sunku pasakyti, ar augalai turi sielą, bet rytiečiai mano, kad turi”, – pasiteiravus jo nuomonės, sakė pašnekovas.
Jis pastebi, kad žmonės labai mėgsta nukrypti tik į kurią nors vieną pusę. Arba žvelgia vien į dangų ir nuolat kalba apie auras, energijas ir kita. Arba įsikibę kito kraštutinumo – grynai materialistinio požiūrio, teigiančio, kad yra tik žemė, tik tai, kas apčiuopiama.
Anot V.Skirkevičiaus, ir viena, ir kita yra šarlatanizmas. „Suvokiant augalą ir žmogų labai svarbi pusiausvyra. Reikia žinoti, kad ir augalai, ir žmonės yra tarp dangaus ir žemės, juose yra ir materijos, ir dvasios. Lengviausia pareikšti, jog visa tai nesąmonė, nėra jokių augalų jogų, sielų ar energijų. Nekelti sau klausimų labai patogu. Bet toks žmogus nėra mokslininkas. Nes mokslas tobulėja būtent todėl, kad visą laiką bando paneigti tai, kas anksčiau sukurta”, – teigė pašnekovas.
Šviesos šaltinis
Anot jo, ryšys tarp žmogaus ir gyvosios gamtos per augalus iš tiesų egzistuoja. Augalai verčia šviesą materija, substancija. Per fotosintezę gaminasi chlorofilas, susidaro angliavandeniai, kuriuos vartodami žmonės gauna energijos. Taigi šviesa virsta substancija per augalus, o substanciją vartojantis žmogus ją vėl paverčia šviesa, ir ratas užsidaro.
Žmogus skleidžia šviesą per jausmus, meilę, išmintį. Gali net mirti už tėvynę ar iš meilės. Gamtos požiūriu tai visiška nesąmonė, nes bet kokiam augalui ar gyvūnui svarbiausia išlikti gyvam.
Pasak V.Skirkevičiaus, pavasarį turime ne tik matyti daugiau šviesos, bet ir jos daugiau valgyti, gauti per tą žaliąją chlorofilinę masę.
„Sezoniškumas egzistuoja ir augalams, ir žmonėms. Tai irgi joga. Pavasarį renkame jaunus augalus, kurie patys žaliausi, turi daugiausia vitamino C. Šio vitamino augaluose ankstyvą pavasarį yra kur kas daugiau nei vasarą ar rudenį, nes per šiuos sezonus jau būna kiek kitokia medžiagų sudėtis”, – pabrėžė vaistininkas.
Nėra tik šventas vandenėlis
Svarbu ir tai, kaip augalai patenka į žmogų. Tai irgi savotiška joga. Štai raminamieji augalai – valerijonai, ajero šaknys geriau pasisavinami su medumi. Ajero šaknys susmulkinamos iki miltelių, pridedama dvigubas kiekis medaus, o ta košė vartojama po insultų ar operacijų, kai organizmo nervinis jautrumas yra sutrikęs ir reikia atkurti nervines jungtis.
V.Skirkevičius pabrėžia, kad vaistažoles reikia vartoti ilgai, 21 dieną kasdien. Vėliau padaryti 21 dienos pertrauką, o tada vėl vartoti 21 dieną. „Dažnas mano, kad pakaks 3-7 dienų ir viskas bus gerai. Tačiau tai visiška nesąmonė. Daugelis vaistažolių veikia iš lėto. Po trijų mėnesių, kai pasikeis žmogaus kraujas, jau galime gauti gana gerą poveikį. Bet jei elgiamės kaip vartotojai ir norime greito efekto, su augalais neverta nė prasidėti”, – teigė vaistininkas.
Dabar vyraujantį požiūrį į augalus jis vadina labai romantišku. Paprastai įsivaizduojama, kad augalinių priemonių poveikis yra švelnus, tad nekenksmingas. Žodžiu, vaistažolių užpilas – tarsi šventas vandenėlis. Tačiau tokia nuomonė klaidinga.
Pavyzdžiui, žmonės prašo jonažolių nuo depresijos, manydami, kad augalai ne tokie pavojingi kaip cheminiai antidepresantai. Tačiau vartoti jonažoles, kai geriami ir cheminiai preparatai, gali būti net pavojinga. Mat šie augalai skatina kepenų darbą ir tampa sunku sureguliuoti preparatų dozes. Kitas pavojus: jei jonažoles vartos depresija serganti moteris, vartojanti kontraceptikus, ji gali pastoti. Mat ši augalinė priemonė sumažina kontraceptikų dozę kraujyje.
Apskritai, dabar, kai žmonės vartoja daug cheminių vaistų, per dieną suryja po 3-5 tabletes, papildomas augalinių priemonių vartojimas kelia problemų.
Vaistažolė – pagal žmogaus tipą
Vaistažolės veikia įvairiai: tai priklauso nuo dozės ir konkretaus žmogaus. Tas pats augalas vienu atveju gali mažinti, o kitu – didinti kraujo spaudimą. Jis gali ir raminti, ir stimuliuoti. Pavyzdžiui, kas nors išgėręs valerijonų gali net išvis neužmigti.
„Ir krapai, ir kmynai gali tikti nuo daugelio ligų. Jie net pagerina žindančios moters pieno ar vyro sėklos kokybę. Bet, tarkim, jei žmogus melancholiškas, pavydus ir gobšus, jam tinkamesni krapai, o jei jis geidulingas, jausmingas, turi aistrų, erzelio – tada kmynai”, – aiškino V.Skirkevičius.
O jei, pavyzdžiui, ugniažolę vartos strazdanotas vyras, ji jam ne tik nepadės, bet gali sutrikdyti širdies ritmą. Mat ši žolė netinka jaučiantiems vidinį karštį, greitai įsiplieskiantiems žmonėms.
Melancholikui reikia duoti daugiau miežių ar avižų, o su jais – daugiau ugnies. Linkusiems į melancholiją bei depresiją žmonėms praverčia šildantys augalai. Jaučiantiems didelį nerimą reikia jį slopinti, o tam tinkamiausi šaldantys augalai.
Ajurvedoje išskiriama 10 konstitucinių žmogaus tipų. Augalai taip pat turi savo konstituciją, tad skiriant gydymą reikia atsižvelgti ir į tai.
Vaistininkas pasakojo, kad, pavyzdžiui, alavijai labai tinka žmonėms, kurie yra stamboki, gražių akių ir dantų, bet silpnesnės medžiagų apykaitos. Jie linkę į pilnumą, visko kaupimą ir laikymą savyje, nenori nieko atiduoti. Tokie dažnai skundžiasi vidurių užkietėjimu, jiems atsiranda hipertrofijų, cistų.
Gyvenimo slenksčiai
Pasak V.Skirkevičiaus, su kūno silpnėjimu reikia kovoti stiprinant dvasią. „Kai silpnėja žmogaus fizinis stuburas, pradeda retėti kaulai, turi būti stiprinamas dvasinis stuburas. O tai daroma atiduodant, atsisakant savo egoizmo”, – pabrėžė pašnekovas.
Pagal kinų mediciną, kas septynerius metus mumyse įvyksta reikšmingų pokyčių. Labai svarbus slenkstis laukia sukakus 42 metams. Tuomet prasideda žmogaus branda, iškyla pagrindinis – gyvenimo prasmės klausimas.
Tai susiję ir su fiziologiniais pokyčiais. Nuo 42-ejų ima silpti inkstų veikla, prasideda senėjimas. Žmogus po truputį pradeda džiūti, ląstelės tampa nebe tokios vandeningos, mažėja energijos, silpnėja biocheminės reakcijos.
„Gyventi mus skatina lytinė sistema, verčianti ką nors daryti, kovoti, veržtis į priekį. Kai ji pradeda silpnėti, mažėja ir žmogaus noras gyventi. Pasirodo, daugybė žmonių mano, kad pasaulyje prasminga būti vyru ar moterimi, o žmogumi – jau ne”, – pasakojo vaistininkas.
„Dėl menopauzės vykstantys procesai moterį gali paversti pikta sene – susigūžusia, bambančia ant viso pasaulio. Kad to nenutiktų, reikia eiti į gatvę, bendrauti, dalyvauti sueigose, skleisti išmintį ir meilę, kurią ji sukaupė per gyvenimą. Iš pradžių viską gavome iš mamos, tėvo ir viso pasaulio, vėliau stiprinome save, kūrėme namus. Po 42 metų turime save atiduoti, kad sustiprėtume ir išliktume. Tad menopauzė moteriai yra šansas tapti žmogumi”, – sakė V.Skirkevičius.
Apsisaugoti nuo staigių gyvenimo pokyčių moterims padeda estrogenus kaupiantys augalai, tokie kaip raudonieji dobilai, saldymedžiai, liucernos, miežinės žolės.
Parenka pagal amžių
Anot pašnekovo, anksčiau žmonės taip nesisielodavo dėl senėjimo. Viena, gyveno ne taip ilgai. Antra, dabar labai išsekiname antinksčius. „Geriame daug kavos ir kovojame, visą gyvenimą mus lydi stresas, adrenalino pliūpsniai, mums nuolat tenka „rėkti ar bėgti”. Jauni žmonės dar kaip nors prisitaiko, bet senatvėje tai labai atsiliepia”, – vardijo V.Skirkevičius.
Anot vaistažolių žinovo, gydyti skirti augalai turi būti parenkami ir pagal amžių. Po 42 metų žmones reikia pamaitinti ir nuraminti. O iki tol organizmą galima tonizuoti, nes reikia papildomos energijos kliūtims įveikti.
Ieškok panašaus
Gausybę žinių sukaupęs vaistininkas prisipažino, esą kuo toliau, tuo mažiau žino. „Ir kuo daugiau rašau, tuo blogiau jaučiuosi”, – sakė jis.
Būsimos V.Skirkevičiaus knygos tikslas – kad skaitydami ją žmonės suprastų, jog jų ligai gydyti tinka konkretus augalas.
„Norėčiau, kad mano sukurtas augalo portretas būtų kaip žmogaus, kad atsiskleistų ryšys tarp jų. Štai, tarkim, alavijai labai tinka tiems, kurie turi ką nors panašaus į juos: yra kietos odos, turi charakterio „spygliukų”. Tačiau jei toks, iš pažiūros atšiaurus žmogus, kitus laikantis per atstumą, įsileistų į savo vidų, pamatytumėte, koks jis minkštas, jautrus, skystas, tarsi alavijas iš vidaus”, – dėstė žolininkas.
O štai žmonėms, kuriems kaupiasi šlapalo rūgštis, sukelianti reumatą bei podagrą, reikėtų vartoti pelkėse augančius augalus. Jie savo gyvybę stiprina rūgštimi, esančia pelkėtame dirvožemyje. Pavyzdžiui, nuo podagros puikiai tinka sidabražolės šaknų užpilas.
Padeda rasti harmoniją
V.Skirkevičius dalyvavo kuriant pagalbinę priemonę vėžiui gydyti. Pasak vaistininko, žmonės ieško ko nors ypatingo, dairosi rupūžių, gyvačių nuodų. Bet priešvėžinėmis savybėmis pasižymi tokie paprasti lietuviški augalai kaip gysločiai, medetkos ir ugniažolės. Ši trijulė sukaupia nemažai flavonoidų, antioksidantų, kurie geba padėti.
Svarbiausia sujungti augalus į harmoningą visumą. Padaryti taip, kad neišsiskirtų koks nors vienas, kurį ilgiau vartojant galimas šalutinis poveikis. Todėl geriau vartoti mišinius. Štai kiaulpienių lapai skystina kraują, o dilgėlės tirština. Sujungus šiuodu augalus, preparato poveikis tampa harmoningesnis.
Vadinamoji augalų joga V.Skirkevičiui padeda suprasti, kokių augalų dar pridėti, kad vaistas ar maisto papildas nepakenktų.
„Dažnas žino posakį, kad ežiuolės stiprina imunitetą. Bet nepatikslinama, kad ne visi gali jas vartoti. O tokių duomenų atsiranda. Tarkim, jei ežiuoles vartoja smulkaus sudėjimo senas, raukšlėtas, šaltų rankų ir kojų žmogus, jos jam bus per stiprus botagas, atsiras kraujo anemija”, – pasakojo V.Skirkevičius.
Jam teko užduotis sugalvoti, kad tokio poveikio nebūtų. Vaistininkas išsiaiškino – reikia pridėti debesylų.
Stebuklų laukimas
„Augalai gydo ne simptomus ar ligas, bet patį žmogų. Tačiau nieko nebus, jei neturėsime valios keisti savo elgesio, mitybos. Rytų medicinos moko: pirmiausia reikia išspręsti konfliktą, sutvarkyti mitybą, ir tik tada imti gydyti augalais, substancijomis”, – aiškino V.Skirkevičius.
„Jei kankina aukštas kraujospūdis, ar būtina vartoti medikamentus? Gal reikia ką nors keisti gyvenime? Žinoma, jei žmogus nelinkęs to daryti, jam lieka pasikliauti cheminiais junginiais, stipriais preparatais, kuriuos teks vartoti visą gyvenimą. Tačiau tokia perspektyva nieko gera nežada. Kita vertus, juk žmogus todėl ir susirgo, kad nesikeitė: kažko jame susikaupė ir davė tokį rezultatą. Jei tik nusprendžiame keistis, mums gali pagelbėti augalai, veikdami švelniai, bet gana stipriai. Žinoma, kai ligos procesas ūmus, reikia greito poveikio vaistų, kokios nors ramunėlės nepadės. Bet jei vargina lėtiniai, ilgai trunkantys procesai, reikėtų vartoti vaistažoles ir tvarkytis gyvenimą”, – teigė pašnekovas.
„Bėda, kad žmonėms per keletą akimirkų privalai pasakyti, ką daryti ir net juos išgydyti. Aš to labiausiai bijau. Ta masė žmonių, kurie neturi valios ir nori stebuklo, mane tiesiog žudo. Gali kiek nori pasakoti, kad stebuklų nebūna, bet jie vis tiek jų prašys. O aš nenoriu užsiimti šarlatanizmu, kai neigiama visų kitų medikų veikla ir prašoma didelių pinigų”, – priežastis, kodėl nenoriai imasi privačios praktikos, aiškino V.Skirkevičius.
Jo įsitikinimu, tikras gydytojas turi būti dvasininkas-mokytojas, į kurį ligonis gali atsiremti. Tokie kadaise buvo žyniai ir žiniuoniai.
