Trečiadienį savo sveikatai neabejingi ir naujų žinių trokštantys šilutiškiai galėjo nauju kampu pažvelgti į vaistažoles, jų rinkimą ir gydymąsi jomis.
Tokią galimybę jiems suteikė rytų medicinos preparatais prekiaujančios Virginijos Rudienės būstinėje „Fohow“ apsilankiusi viešnia iš Vilniaus, Tibeto – mongolų medicinos praktikė, žolininkė Mija Džeinara UBARTIENĖ.
Vaistažolės yra nekalti augalėliai, kurių kad ir kiek vartotum, žalingo poveikio nebus? Jei augalas tinka gydyti kurią nors ligą, tai tuo tikslu galima vartoti visas ir įvairiais būdais paruoštas jo dalis? Mūsų kraštuose išaugę augalai mums tinka labiausiai ir gydo geriausiai?
Šiuos ir kitus plačiai įsišaknijusius mitus viešnia sugriovė iš pagrindų.
Kartais reikia vaistažolių iš Peru ar Bolivijos
Kokias vaistažoles dažniausiai naudojate? Šį klausimą uždavusi lektorė sulaukė atsakymo, jog, žinoma, tas, kurias užsiauginome savame sode, darže ar ant palangės. Regis, daugybę kartų mums visiems yra kalta, jog kaip tik tokie augalai labiausiai mums tinka.
Dėl tinkamumo žolininkė nesiginčijo, nes, anot jos, jei vartotume daug svečiuose kraštuose išaugusių augalų, galime nesunkiai netekti ir savojo identiteto. Pritarė ji ir minčiai, jog dar esame labai žalia šalis – turime gausų žolelių pasirinkimą. Bet visur nekenkia saikas ir platesnis požiūris.
Mes, lietuviai, gyvename labai gražioje šalyje, bet mes neturime vieno dalyko – kalnų. O būtent kalnuose augę augalai, pasak viešnios, turi stipriausią energetiką. Jie dar sukaupia ir eterio perteklių, o šis elementas ligas gydo kaulų čiulpų lygmenyje.
Eterio perteklių turintys augalai aptinkami labai aukštai kalnuose, prie tyrų vandens šaltinių, todėl kaip tik jie geriausiai veikia gydant kai kurias itin retas ligas. Tokias, kuriomis susirgus, anot M.D.Ubartienės, ramunėlės ir liepžiedžiai jau nebepadės.
Kaip tik dėl šių priežasčių mūsų kraštiečiams kartais labai reikalingi augalai, atvežti iš Peru, Bolivijos ar Kinijos. Jie, viešnios žodžiais tariant, kartais būna aukso vertės, nes gelbsti žmogų ir nuo operacijų, ir nuo mirties.
Bėda tik ta, kad tokių švarių vietų, kuriose užaugę augalai turėtų tokią stiprią energetiką, žemėje lieka vis mažiau.
Vaistažolių neauginkime ant palangės
Anot žolininkės M.D.Ubartienės, ne visai teisingas ir požiūris, jog vaistiniai augalai tinkami vartoti tik metus nuo jų paruošimo. Yra augalų, kurie labai stiprias gydomąsias savybes išsaugo ir 4 metus – toks aukštas yra jų vaistingumas. Aukščiausią vaistingumo potenciją vėlgi turi aukštai kalnuose augantys augalai. Aukštas ir retų medžių bei didelėse pievose, ypač – tose, kur šaknimis gauna daug metalo, augančių augalų vaistingumas.
Dėl šių priežasčių žolininkė pataria vaistažoles auginti ne ant palangės, bet pasėti erdvioje pievoje. Tuomet jos sukaups žymiai daugiau gyvasties. Ir nekreipti dėmesio, jei kas kitas jas vėliau susirinks – tegu geria tą arbatą: mes visi vienas su kitu taip tampriai susieti nematomais saitais, kad ir mums nuo to bus tik geriau.
Skirtingai paruošę gydysime vis kitus organus
Dar vienas labai svarbus aspektas – žinojimas. Pasak viešnios, vaistažolės vaistingumas priklauso nuo to, kada ji buvo surinkta, kaip džiovinta, ir nuo to, su kiek žinių ji „atitekėjo“ iki žmogaus. Iš vaistingojo augalo galima gauti 30, galima 70, o galima ir 90 procentų naudingumo – tai priklausys tik nuo vartojančiojo turimų žinių.
Daugiausia galios mums turės tie augalai, kuriuos rinko dar mūsų mamos ir močiutės, nes jos sukaupė ir daug žinių. Todėl M.D.Ubartienė patarė, kol jos dar gyvos, nusilenkti joms ir pasistengti pasisemti kiek įmanoma daugiau šių žinių.
Žinios svarbios ir tam, kad nemanytume, jog vieną ligą galime gydyti visomis surinkto augalo dalimis ar jo ištrauką padarę bet kokiu būdu. Yra vaistažolių – pavyzdžiui, medetka, kurią užpylę karštu ar šaltu vandeniu, karštu pienu, actu ar baltuoju vynu gausime vis kitokį vaistą ir galėsime gydyti vis kitas organizmo sistemas.
Vaistažolė, anot viešnios, nėra nekalta žolelė. Atvirkščiai – ji nepaprastai stipri chemija. Vadinantys ją lengvu, šalutinio poveikio neturinčiu gydymo būdu, smarkiai klysta. „Jei vaistažolė neturi šalutinio poveikio, greičiausiai ji neturi ir pagrindinio“, – sakė žolininkė.