Sakoma, kad viščiukus metas skaičiuoti rudenį, bet mes nutarėme pasižvalgyti po mokyklas pavasarį – juk tai laikas, kai jau galima apžvelgti pirmuosius rezultatus, pasidžiaugti pirmaisiais darbo vaisiais.
Ne paslaptis, kad mokykla dabar traktuojama kaip paslaugos teikėja, o mokytojams keliami labai aukšti reikalavimai, ant jų pečių griūna lavina prasmingų, reikalingų, o dažnai ir beprasmių darbų ir bereikalingo popierizmo.
Tačiau pagrindinė ašis, apie kurią sukasi gyvenimas mokykloje, vis dėlto yra vaikas.
Ugdo specialių poreikių mokinius
Itin svarbu pakankamai dėmesio skirti specialiųjų poreikių vaikui. Šiai mokinių kategorijai priskiriami tie, kuriems reikalingas individualizuoto ugdymo turinio parinkimas ir taikymas. Tai – itin gabūs mokiniai bei tie, kurie turi vienokių ar kitokių mokymosi ir suvokimo sunkumų ir jiems būtina speciali pagalba.
Bene didžiausia mūsų rajono švietimo įstaiga, teikianti ugdymo paslaugą specialiųjų poreikių mokiniams, yra Šilutės žemės ūkio mokyklos Žemaičių Naumiesčio skyrius. Anksčiau čia kartu su lengvą ir vidutinę proto negalią turinčiais mokiniais mokėsi ir sveikieji, tačiau nuo 2010-ųjų, keičiantis aplinkybėms ir sąlygoms, liko tik neįgalieji. Kasmet jų priimama apie 40, ir dauguma šių jaunuolių susirenka iš mūsų rajono, tačiau po keletą atvyksta iš Klaipėdos, Tauragės, Telšių ir kitų tolimesnių rajonų.
Jaučiasi kaip namuose
Žvalgantis po erdvias klases, praktinio mokymo patalpas bei laboratorijas akivaizdu, kad net ir neblizgančioje euroremontu mokykloje gali būti jauku: patalpos šviesios, erdvios, švarios, išpuoštos mokinių darbeliais.
Socialinė darbuotoja Irena Vismantienė, vedžiodama po mokyklą, pasakoja, kad kiekvieną atvykusį mokytis vaiką priima tarytum į šeimą: nuo pirmųjų dienų jam skiriamas didžiulis grupės vadovo, bendrabučio auklėtojų ir kitų darbuotojų dėmesys.
Čia puikiai suprantama, kad proto negalią turinčiam jaunuoliui sunkiau adaptuotis svetimoje aplinkoje, todėl stengiamasi, kad šis laikotarpis būtų kuo lengvesnis.
„Būna ir ašarų, ir net pykčio priepuolių, tačiau ilgainiui dauguma mokinių čia pradeda jaustis kaip tikruosiuose savo namuose. Tuo labiau kad didžioji dauguma jaunuolių net neturi šeimų – yra našlaičiai arba netekę tėvų globos vaikai, ir tik retas iš jų turi rūpestingus tėvus.
Trejus metus vaikai mokosi pagal jiems specialiai pritaikytas profesinio mokymo programas. O kai tie treji metai pralekia, ir vėl būna ašarų: vaikai nenori išvykti iš mokyklos, kur buvo mylimi ir jautėsi saugūs. Tai reiškia, kad savo darbą atlikome gerai“, – sako I.Vismantienė.
Specialybės – pagal mokinių galimybes
Žemaičių Naumiesčio skyriuje specialiųjų poreikių mokiniams siūlomos dvi profesinio mokymo programos: virėjo ir apdailininko (statybininko). Mokymo turinys suplanuotas ir išdėstytas taip, kad kiekvienam būtų pagal jėgas ir galimybes. Sudaryta net speciali vertinimo sistema, kuri leidžia ribotų gebėjimų mokiniams jaustis oriai, daryti pažangą ir būti įvertintiems už pastangas.
Didžiulį pedagoginio darbo stažą turinti maisto ruošimo technologijos mokytoja Nijolė Kūgienė, sutikta koridoriuje pulkelio auklėtinių apsuptyje, net krūpteli, kai vaikai, pastebėję nepažįstamą žmogų, visi choru kuo garsiausiai sveikinasi. Nori nenori tenka stabtelėti ir pasišnekučiuoti. Paklausti, ką šiandien mokykloje veikia, vienas per kitą pasakoja ir giriasi, kad gamino įdarytas paprikas, ir dalijasi paslaptimis, kaip kuris numargino savo patį gražiausią velykinį margutį.
Pasirodo, prieš Velykas vyko edukacinis renginys, kurio metu muziejininkė – etnografė Indrė Skablauskaitė, taip pat dėstanti Žemaičių Naumiesčio skyriaus vaikams ir lietuvių kalbos pamokas, pasakojo apie Velykų laikotarpio tradicijas ir patarė, kaip įvairiomis technikomis liaudiškais motyvais marginti margučius.
„Buvo linksma ir įdomu. Mokytoja kalbėjo keista tarme ir mums buvo sunku ją suprasti. O visą žiemą žaidėme šaškėmis. Vyko turnyras. Dabar sportuojame lauke. Perskaitėme daug knygų. Berniukai buvo Vokietijoje. Kitą savaitę tvarkysime aplinką“ – vienas per kitą pasakojo atsitiktinai sutikti mokiniai.
„Taip, inžinierių ir gydytojų iš šių vaikų nepadarysime, bet ir neturime tokio tikslo“, – sako skyriaus vedėja Vilma Grigonienė.
Moko savarankiškai gyventi
Čia dirbantiems pedagogams svarbiausia kuo geriau paruošti proto negalią turinčius jaunuolius savarankiškam gyvenimui, kad užvėrę mokyklos duris jie sudarytų kuo mažiau problemų visuomenei ir bendruomenei, kurioje įleis šaknis. Kad savo rankomis užsidirbtų sau duoną, netaptų asocialiais žmonėmis, neatsidurtų visuomenės užribyje, o sukūrę šeimas galėtų patys rūpintis savo vaikais.
V.Grigonienė neslepia, kad sulaukiama priekaištų, jog šį skyrių baigę jaunuoliai „nusėda“ mūsų rajone. „Tai nėra absoliuti tiesa: mūsų absolventai išsibarsto po visą Lietuvą ir net išvyksta į užsienį. Antra vertus, tai – mūsų pačių vaikai. Nė vienas nesame apdraustas, kad net ir labai artimoje aplinkoje neatsiras ypatingo dėmesio ir globos reikalaujantis žmogutis. Džiaugiamės galėdami būti užuovėja tiems, kam labiausiai reikia žmogiškos šilumos, supratimo ir palaikymo“, – sako vedėja.
Patį didžiausią savo darbo įvertinimą pedagogai jaučia tada, kai į išsilavinimo pažymėjimų įteikimo šventę atvyksta mokyklą baigusių jaunuolių tėvai ir dėkoja už tai, kad po jų sparnu ir stogu jų vaikas pasikeitė, užaugo, subrendo ir pasirengė savarankiškai profesinei veiklai.
Stažavosi Vokietijoje
Prisiminus vaikų minėtą Vokietiją ir pasiteiravus, kur vyko berniukai, socialinė darbuotoja paaiškino, kad beveik kiekvienais metais grupė vienos ar kitos specialybės mokinių dalyvauja tarptautinėje projektinėje veikloje ir vyksta stažuotis į užsienį.
Šiemet buvo vykdomas Leonardo da Vinci mobilumo projektas „Specialiųjų poreikių apdailininko profesinių įgūdžių gerinimas mokymosi visą gyvenimą europinių kompetencijų kontekste“. Jo metu šeši apdailininko (statybininko) specialybės vaikinai keturias savaites sėmėsi žinių ir įgūdžių Vokietijoje, Chemnitz mieste. Berniukai įgijo naujų kompetencijų, savarankiškumo, pasitikėjimo savimi bei socialinių įgūdžių.
Tokios stažuotės – puiki motyvacija mokytis ir būti drausmingiems, nes tik šauniausi mokiniai gali išvykti į užsienį.
Dirba kantriai ir su meile
Žemaičių Naumiesčio skyriuje mokiniams skiriamas nemokamas maitinimas ir apgyvendinimas bendrabutyje. Stengiamasi, kad kiekvienas turėtų kuo geresnes sąlygas mokytis, tobulėti, išreikšti save. Čia siekiama, kad ne viena savaitė būtų „savaitė be patyčių“, bet kad ištisus metus, kiekvieną dieną ir valandą vaikas nejaustų psichologinio diskomforto, nebūtų žeminamas.
Žinoma, smulkių konfliktų ir nesusipratimų pasitaiko, bet jie sprendžiami operatyviai ir visada tik taikiu būdu. Geriausių rezultatų čia siekiama kantrybe, gerumu ir meile.
Jei netikite tuo, ką papasakojome, patys nuvykite į Žemaičių Naumiestį ir pasikalbėkite su mokiniais. O jei abejojate, kur leisti mokytis specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, galite būti tikri, kad niekur kitur jis nesijaus taip gerai, kaip Žemaičių Naumiesčio skyriuje – tarp tokių pačių, kaip ir jis.