Būrys Lietuvos žurnalistų prieš savaitę turėjo galimybę išbandyti savo jėgas kariuomenėje. Krašto apsaugos ministerija Ruklos poligone surengė jau tradiciniu tapusį žurnalistų „išgyvenimo“ žygį.
Sužinoti, ką reiškia būti kareiviu, buvo pakviesti ir „Šilutės naujienų“ atstovai.
Penktadalis karių tampa profesionalais
Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas Rukloje pradėjo veikti nuo 1998 m. Kasmet ten parengiama apie 1500 karių. Pristatydami pulką, karių vadovai sakė, kad didžioji dalis mokymus baigusių karių patenka į šalies rezervą, o apie
20 procentų tampa profesionaliais kariais.
Per 12 savaičių trunkantį Bazinių karinių mokymų kursą iš paprasto civilio tampama privalomosios pradinės karo tarnybos kariu, gebančiu įvykdyti nustatytas individualias užduotis.
„Tai čia atvykus kelio atgal jau nėra?“ – klausė žurnalistai?
„Kiekvienam Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko naujokui yra skiriamas penkių dienų išbandymo laikotarpis, per kurį karys turi apsispręsti, ar liks baigti kurso, ar ne. O tada jau kelio atgal nėra“, – šyptelėjo paskaitą vedęs kariškis.
Kareivis – žurnalistas
Išgirdus žodį karys, turbūt dauguma įsivaizduojame uniformuotą rimtą asmenį, apsiginklavusį ir pasiruošusį kovoti už Tėvynę. Bet tik ne tądien, kai kariais vienai dienai tapo Lietuvos žurnalistai. Taip, jie vilkėjo uniformas, mūvėjo vadinamuosius „kerzus“, bet rimtumo jų veiduose nebuvo, tik šypsena bei nepakartojamos emocijos. O ginklus iš pradžių jiems atstojo fotoaparatai.
Visi vieni kitų klausinėjo, kažin, ar daug reikės bėgti, ar pašaudyt gausim? Geros nuotaikos neišsklaidė ir kolegų pagąsdinimai, kad bėgti teks 10 km su visa ekipiruote…
Po kelių mokomųjų – pažintinių paskaitų visi nekantriai laukė, kada gi leis pasijusti tikru kariu, kada duos uniformas. Pagaliau, pasipuošę kareiviškais apdarais, papozavę fotografams, 20 žurnalistų žygiavo link šarvuočių M113, kurie vežė į poligoną, išgyvenimo pratybų vietą.
Kelionė su M113
„Tankas! Ne, čia vikšras kažkoks!“ – girdėjosi linksmi žurnalistų komentarai. Pasirodo, tai – vienas populiariausių vikšrinių šarvuočių M113, turintis begales įvairių modifikacijų, dalyvavęs daugelyje karinių konfliktų. M113 gaminamas daugiau kaip 50 metų ir kasmet jis tampa vis modernesnis. Tad šiuo šarvuočiu teko pakeliauti ir mums.
Patikėkit, šalia jo net stovėti nejauku, o sužinojus, kaip atsargiai reikia elgtis šalia tokio giganto, nutirpo ir kojos, ir rankos. Mat prieš kelerius metus vienas iš karių, nesilaikydamas saugumo taisyklių, žuvo po vikšrais. Tad prie jo nebėgau, kaip prie išsvajoto automobilio, o nedrąsiai lipau, tikrai laikiausi visų saugumo priemonių…
Pati kelionė buvo įspūdinga: 11 tonų sveriantis šarvuotis lėkė per miškus, viduje esančius žurnalistus mėtydamas į įvairias puses, bet matėsi, kad visiems toks važiavimo būdas patinka. Ne vienas buvo ir galvą iškišęs, kad pamatytų, kaip kolegos atrodo kituose šarvuočiuose. Už tokį smalsumą žurnalistai atsipirko žemėmis padengtu veidu bei keliomis mėlynėmis.
Staiga šarvuotis sustojo, visi dairomės aplinkui… Sprogimas! Jis tikrai išgąsdino ne vieną, o aš jaučiau, kaip kūne kaupiasi adrenalinas.
Duotas leidimas išlipti iš „geležinio vilko“. Mano įgula nelabai skubėjo lipti lauk – juk ką tik girdėjome sprogimą! Po kiek laiko nedrąsiai kojomis palietėme žemę. Aplinkui pradėjo būriuotis uniformuoti vyriškiai, kurie ramino, kad sprogmenys netikri – tik mokomieji.
Toliau keliavome pėsčiomis. Perspėjo, kad būtume atsargūs, žiūrėtume, kas yra po kojomis, nes bet koks su gamta nederantis daiktas (plastikinis buteliukas, popieriukas ir pan.) gali būti sprogmuo, kuris pajudintas sprogs. Ėjome žiūrėdami į žemę, su šakelėms atsargiai liesdami įtartinus daiktus. Staiga vienas iš žurnalistų, pamatęs ant žemės pamestus raktus, drąsiai juos pakėlė į viršų ir šaukia: „Kas pametė raktus?“.
Mūsų būrio vadas vos sulaiko šypseną, o likusieji, supratę, kad čia greičiausiai turi įvykti sprogimas, pradeda juoktis. Gerai, kad ir netikras sprogmuo nesuveikė (kažkas kažko gal nepadarė iki galo). Bet jei tai būtų tikras karas, būrelis žurnalistų jau nebebūtų grįžę į savo redakcijas… Po šio išbandymo mūsų šaunųjį žurnalistų pulkelį pavadino laimės kūdikiais…
Laikas prisėsti ir pailsėti
Įveikę minų lauką (net ir netikros minos tikrai baisiai sproginėjo) ir pagaliau pasiekę poilsio zoną, gavome dar vieną užduotį. Norėdami pasiekti maisto davinį gavome išmokti penkiais būdais uždegti ugnį, panaudojant įvairias priemones: kalio permanganatą, cukrų, gliceriną, paraką ir kt. Per dieną išalkę sparčiai sukimšome sausą davinį ir besistiprinant dar trumpai galėjome pabendrauti su krašto apsaugos ministru Juozu Oleku.
Pasistiprinę buvome pasiruošę kitai užduočiai – šaudymo. Tai – žygio kulminacija, kitaip ir nepavadinsi.
Suskirstyti į mažesnius būrelius patraukėme į pirmą šaudymo zoną. Mūsų būryje buvo 7 žurnalistai ir krašto apsaugos ministras J.Olekas.
Instruktoriai nuosekliai papasakojo, ką turėsime daryti, supažindino su saugumo instrukcijomis. Suskirstyti poromis išbandėme pirmąjį ginklą – tai prieštankinis granatsvaidis „Carl Gustaf“, kurį laikyti tikrai nebuvo lengva, ginklas sveria iki 15 kg. O vien laikyti neužteko, reikėjo ir į taikinį taikytis. Tikrais šaudmenimis mes nešaudėme, bet su mokomaisiais šoviniais mums su kolege pavyko pataikyti į taikinį. Tad šaudymo pratybų pradžia – tikrai puiki!
Kitas ginklas – automatinis šautuvas G36. Šaudyti iš šio ginklo – tikras malonumas, o dar kai šūviai pasiekia tikslą… Juokais instruktoriui sakau: „Kur užpildyti popierius, noriu tarnauti!“.
Iššaudžiusi dėtuvėje buvusius 6 šovinius su nekantrumu laukiau, kada išbandysime paskutinį ginklą – lengvąjį kulkosvaidį FN MAG.
Dar kartą instruktoriams priminus, kaip turime elgtis su ginklais, gulame ant žemės. Užsiimu patogią poziciją, nusitaikau į taikinį – ugnis! Ir vėl pavyko pataikyti! Kelintas šūvis pasiekė tikslą, nesvarbu ir neaišku, nes atrodo, kad kulkosvaidyje šovinių – lyg pasakoje be galo – šaudyk, kiek nori. Bet smagu iš instruktoriaus išgirsti pagyrimą: „Iš visų, šaudžiusių pas mane, pasirodei geriausiai!“
Plačiai šypsodamasi skubėjau žiūrėt, kaip sekasi mano kolegei Martinai. Pasirodo, „Šilutės naujienų“ atstovės tikrai puikiai šaudo – Martinos šūviai taip pat pasiekė tikslą.
Po šaudymų krašto apsaugos ministras J.Olekas pasveikino žurnalistus, padėkojo visiems, įveikusiems „išgyvenimo žygį“, bei įteikė diplomus, pažyminčius, jog dabar esame pasiruošę kariauti tiek žodžiu, tiek ginklu.
Tada sėdom į šarvuočius ir grįžome atgal į mokomąją bazę. Čia teko atsisveikinti su kareivio apranga ir vėl tapti eiliniu civiliu. Ne vienas kolega garsiai svajojo apie panašaus pobūdžio žygį, kuris truktų ne kelias valandas, o kelias dienas.
Gali būti, kad tokio ir sulauksime. O jei tik būsime pakviesti, nepraleisime tokios progos!