Žurnalistas kviečia į šiurpią kelionę po Macikų lagerį

melinausko knyga macikai„Macikai: sugrįžimas atminties takais“ – taip vadinasi šią savaitę iš leidyklos parvežta šilutiškio žurnalisto Stasio Mėlinausko nauja istorinė knyga. Ne vienerius metus medžiagą jai autorius po kruopelytę rinko archyvuose, žmonių publikuotuose atsiminimuose, pokalbiuose su amžininkais, buvusiais kaliniais.

„Macikų lagerio istorijoje gausu tuščių lapų. Daugelis turimų žinių yra fragmentiškos, kai kurios – prieštaringos, ne visai patikimos. Trūksta arba visai nėra autentiškų šaltinių. Tai pažymi ir kai kurie istorikai, tyrinėję Vokietijos ir Lenkijos archyvus (Ch.Dieckmann, Z.Lietz). Anapilin jau išėjo beveik visi to meto įvykių Macikuose liudininkai, išliko tik kai kurių užrašyti prisiminimai. Todėl ši knyga nepretenduoja į leidinį, išsamiai nušviečiantį Macikų lagerio istoriją. Tai tik bandymas į vieną vietą sudėti tai, kas per ilgus žurnalistinio darbo metus susikaupė asmeniniame archyve, ką pavyko rasti Lietuvos ypatingajame ir Lietuvos valstybiniame archyvuose, kuo pasidalijo Šilutės muziejus, ką dar prisimena vienas kitas Pamario krašto gyventojas. Gal kada nors ir kas nors Macikų lagerio istoriją nušvies plačiau, giliau, parašys įdomiau. Tačiau per 24 atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus tokių bandymų nebuvo pastebėta“, – knygos atsiradimo aplinkybes pasakoja autorius.

Patraukliai ir įtaigiai S.Mėlinausko surašytoje Macikų lagerio istorijoje daugybė autentiškų pasakojimų apie gyvenimą šioje mirties stovykloje įvairiais laikotarpiais: ir hitlerinės okupacijos metais, kai čia buvo kalinami įvairių šalių antihitlerinės koalicijos belaisviai, ir sovietmečiu, kai lageris iš pradžių buvo prigrūstas vokiečių belaisvių, vėliau – sovietų valdžios „priešų“: Lietuvos ūkininkų, pedagogų, kunigų, kitų šviesuolių, vyrų, moterų ir net vaikų…

Kokias kančias II pasaulinio karo ir pokario metu yra girdėjusi Macikų dvaro žemė?

1924 m. Lietuvos krašto apsaugos ministerija nupirko dalį buvusio Macikų dvaro pastatų, kuriuos pritaikė kareivinėms. Jose buvo dislokuotas 7-ojo pėstininkų pulko 2-asis batalionas.

1939 m. kovo 29 d., kai hitlerinė Vokietija ultimatumu susigrąžino Klaipėdos kraštą, netrukus Šilutės (Heydekrug) apskrityje, Macikų (Matziken) kaime, buvusioje Macikų dvaro žemėje esančiose kareivinėse įsteigė karo belaisvių stovyklą Stalag-luft vi.

Joje buvo kalinami antihitlerinės koalicijos karo lakūnai amerikiečiai, belgai, prancūzai, lenkai, rusai. Kalinimo sąlygos buvo diferencijuotos ir priklausė nuo kalinių pilietybės. Ženevos konvencijos reikalavimai nebuvo taikomi čia kalinamiems rusų lakūnams, nes Sovietų sąjunga tos konvencijos nebuvo pasirašiusi, todėl jų sąlygos lageryje buvo itin sunkios ir daugelis žuvo iš bado bei nuo ligų. Konkretus žuvusiųjų skaičius nėra žinomas, nes nėra išlikusi autentiška archyvinė medžiaga. 2,9 ha ploto lageryje tuo metu kalėjo apie vieną tūkstantį žmonių.

1944 m. SSRS okupavus Lietuvą, buvusi Macikų karo belaisvių stovykla iš karto pritaikyta kalinti vokiečių kareivius, patekusius į sovietų armijos nelaisvę.

1946-1947 metais belaisviai buvo varomi į Klaipėdos miesto atstatymo darbus, Klaipėdos įmonėse dirbo apie 2 tūkstančius Macikų lagerio karo belaisvių. Lageryje buvo laikomi ir visiškai išsekę, nebegalintys dirbti, mirčiai pasmerkti karo belaisviai.

Vėliau lageryje pradėti kalinti ir Lietuvos piliečiai, neįtikę sovietų okupacinei valdžiai. 1948-1955 m. čia veikė GULAG-o skyrius Nr. 3. Šis skyrius galutinai įsikūrė 1948 metais, kai nebeliko karo belaisvių. Tai buvo vienas didžiausių lagerių Lietuvoje, jame vienu metu kalėjo apie 3000 kalinių, trečdalis jų – lietuviai.

Lagerio teritorija, tapusi GULAG-o dalimi, buvo sparčiai plečiama ir netrukus užėmė 5 ha žemės. Griežčiausiai, atskiroje zonoje, buvo kalinami politiniai kaliniai. Į lagerį patekdavo neįtikę sovietų okupacinei valdžiai Lietuvos piliečiai, rezistentai ir jų artimieji, ūkininkai, nesugebėję sumokėti užkrautų mokesčių ir apkaltinti sabotažu, nuo fronto bėgę ir sugrįžę Klaipėdos krašto gyventojai.

Buvo kalinamos ir moterys bei kalėjime ar lageryje gimę vaikai. Jiems buvo įsteigtas atskiras barakas. 1952 m. su įkalintomis moterimis buvo net 620 vaikų, iš kurių 162 buvo čia gimę.

Tiriant išlikusius mirusių kalinių registracijos knygas nustatyta, kad 1948-1955 m. žuvo 365 kaliniai ir 70 vaikų. Tarp žuvusių 119 buvo 60-82 m. amžiaus žmonių. 1955 m. sausio 20 d. mirus šešiasdešimtmečiam Jokūbui Janavičiui, baigiamas ir Macikų lagerio aukų sąrašas. Kalinių kapavietės yra šalia lagerio esančiose kapinaitėse.

1955 m. uždarius lagerį buvo bandyta sunaikinti ir kapines: parengtas teritorijos „melioravimo“ projektas. Nors toks projektas nebuvo įgyvendintas ir kapinės nebuvo buldozeriais sulygintos, tačiau čia ganėsi gyvuliai, važinėjo traktoriai.

1993 m. Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Šilutės skyriaus iniciatyva (pirmininkas Edmundas Stankevičius) buvo įrengtas Macikų lagerio karceris – muziejus. Šis muziejus 1995 m. tapo Šilutės muziejaus skyriumi.

Šiame straipsnyje pateikta 16 metų Macikų lagerio istorija – tik sausa žiauri statistika. S.Mėlinausko knygoje istorija prabyla tikrais žmonių jausmais, prisiminimais, nuotraukomis, jaudinančiais pasakojimais.

„Nė vienas Šilutės krašto kampelis nematė tiek dramų, tragedijų, kiek jų regėjo Macikai. Čia už spygliuotų vielų gyvenimus užbaigė šimtai ir tūkstančiai žmonių – karo belaisvių ir civilių, nacizmo ir stalinizmo aukų. Rašiau knygą prisimindamas Čarlzo Dikenso žodžius „Neverta prisiminti praeities, jeigu ji netarnauja ateičiai“, – savo darbo tikslą ir prasmę apibūdina S.Mėlinauskas.

Verta paskaityti ir sužinoti, kokią žudynių mašiną jau yra išbandžiusi žmonija. Ir visiems stengtis (ypač dabar, kai kaimynų agresija didėja ne dienomis, o valandomis), kad tai niekada nepasikartotų…

 Projektas: „Prie Šyšos krantų: Kūryba.“