Šeštadienį gesinome šviestuvus, su viso pasaulio bendraminčiais minėdami Žemės valandą, kad ji atsikvėptų nuo godaus ir grėsmingo išteklių naudotojų samčio. Nuo to ir tų, kam vis maža ir vis negana.
Atokvėpio gamtoje ieškojusiems sekmadienis – nuo ryto iki vakaro – Nemuno deltoje ir visame pamario krašte buvo dosnus saulės ir silpno vėjo. Tokio, kuris nebloškia sparnuočių, kaip penktadienį, prie žemės.
Bundanti gamta, besivaduojanti iš šalčių ir ledų gniaužtų, vilioja kiekvieną įkvėpti pavasario oro, tačiau nesustabdo žvejybos fanatikų, netausojančių nei savęs, nei juos gelbėjančių žmonių.
Pamaryje rypauja grįžtantys paukščiai
Paukščiai voromis, trumpomis ir net labai įspūdingo ilgio, su rypavimais ir be jų, ne retsykiais, bet ir ne ištisinėmis grandimis, vis maišė sparnais skersai ir išilgai padangių mėlį, grįždami iš Pietų.
Orientyru tarnavo atviro vandens mėlis išilgai Nemuno žemupio dešiniojo kranto ir Kuršių marių properšos kone visu jų ilgiu.
Rusnės saloje laukinės žąsys leidosi ant arimų ir pievų dideliais būriais, kapseno snapais po gruodą, bet įprastų savo mitybos vietų – Uostadvario polderio žemaslėnio – nepaliko. Čia ir sulauks vėluojančios šilumos.
„Trisdešimt metų čia gyvenu, bet tokio žvarbaus pavasario neprisimenu“, – sako vietinis gyventojas Vytautas. Jis šių eilučių autorei padėjo kelyje netoli Uostadvario nuo sušalusių sniego luitų nutempti įstrigusį automobilį. Tokia sunki, nuo žiemos pusnių likusi kliūtis kelyje Pempės dieną – tikrai retas atvejis.
Bet laukinės žąsys aplinkinėse pievose vis tiek rado atotirpų, želmenų kuokštų ir tupinėja girgsėdamos pakanaliais, nors ir neužganėdintos išgyvenimo sąlygomis.
Anksti sugrįžę paukščiai migrantai ir žmonės pavasario šilumos lūkesčiais gyvena visą kovą, bet speigas vis neleidžia nuo žvarbos atsikvėpti.
Tik šeštadienį mažiau vėjuota diena buvo, o iki tol visą savaitę jis košė kiaurai. Labiausiai draskė, atskyrinėjo vieną nuo kito ištisinio ledo masyvus Kuršių mariose.
Po šaltų naktų atviro vandens plotai mariose neužsitraukė, jų pakraščiais dar tirščiau sutūpė alkanų kormoranų kolonijos. Jie čia tyko žuvų.
Atsivėrusios Kuršių marių vandens juostos mėlynavo tarp baltų ledo tyrų šiandien ir ten, kur vėl poledinės žūklės mėgėjai važinėjosi keturračiais, sniegaeigiais motociklais, vaikštinėjo pėsčiomis ir gręžė eketes už kilometro ar dviejų nuo Rusnės salos priekrantės.
Toks yra mėgėjų įprotis, ir nėra ko pašaliečiui burną aušinti, ginčijantis dėl pasirinkimo, rizikingo laisvalaikio praleidimo būdo. „Rizikinga ir žengti namo laiptais“, – sako vėjų nugairinti vyrai.
Vyrai dar veržiasi ant ledo
Penktadienį apie pietus gelbėtojai buvo kviečiami nukelti nuo lyčių du vyrus, o vėliau atėjo žinia apie dar tris tarp skeldėjančių ledo plyšių lyg spąstuose atsidūrusius, važiavusius keturračiu motociklu nuo Rusnės salos pusės maždaug ties Vytinės upės žiotimis.
Pakrančių apsaugos rinktinės laivas su oro pagalve „Christina“ pirmiausia nukėlė du vyrus, o vėliau nuvažiavo link kitų. Operacija buvo sėkminga, ties Naikupės siurbline išgelbėtieji išlaipinti į krantą.
Tai jau trečioji sėkmingai pasibaigusi gelbėjimo operacija per pastarąsias kelias savaites.
Iki šiol nesutariama, kaip sudrausminti bebaimius žvejus, kuriems perspėjimai nelipti ant pavojingai plono ledo nė motais. Baudos už viešosios tvarkos taisyklių pažeidimus simbolinės ir poledinės žūklės mėgėjų negąsdina.
Šiuo metu sulaužytas ledas jau ne tik dalyje Kuršių marių, bet ir nemažomis atkarpomis Nemuno žemupyje. Pirmasis ledonešis sausio pradžioje Atmatoje buvo įstrigdęs kelių kilometrų ilgio lyčių sankamšą tarp Šyšos ir Minijos žiočių, bet srovė ir vėtros ją iki šiol jau įveikė.
Lietuvos Kariuomenės Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras įspėja gyventojus, kad Kuršių marių ledas – nestabilus. Gyventojai prašomi nelipti ant Kuršių marių ledo ir įspėti to nedaryti aplinkinius. Ištikus nelaimei ar esant jos liudininku, reikia nepulti į paniką, veikti apgalvotai, skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112 ir tiksliai pranešti apie įvykį, nurodyti jo vietą.