Rusnė, Kintai, Juodkrantė, Nida, Dreverna – tai dar, ko gero, ne visos vietos, kuriose savo profesinę šventę netrukus minės Pamario krašto žvejai. Liepos pradžioje prasidėjęs šių švenčių maratonas įprastai tęsiasi kone visą liepą, o žvejai ir jiems prijaučiantys kas savaitgalį keliauja vis į kitą vietą.
Pamario žvejybos įmonių asociacijos „Lampetra“ narės – 43 verslinės žvejybos įmonės, kuriose darbo turi keli šimtai žvejų – profesinės šventės proga turi kuo pasidžiaugti: pernai asociacija pripažinta gamintojų organizacija, žuvies (svarbiausia – karšio) ištekliai stabilizavosi, todėl likę versle žvejai sugauna jos žymiai daugiau nei ankstesniais metais.
Apie visa tai „Šilutės naujienų“ pokalbis su „Lampetros“ tarybos pirmininke Sigita JAKUBAUSKIENE.
Kainas lemia įvairūs veiksniai
Pamariškių žvejų pripažinimą gamintojų organizacija galima vadinti pasiekimu. Dėl to organizacijai teko papildyti įstatus, dabar juose nurodyta, kad šviežią žuvį į rinką tiekianti asociacija turi gerinti produkcijos kokybę ir stabilizuoti kainas.
Dabar daugiau duomenų renkama ir apie įmones, jų pajamas, rengiamos analizės, dėl kokių priežaščių Pamaryje negalima išlaikyti stabilios žuvies kainos. Pastaraisiais metais žuvies kaina išaugo kone dvigubai – net 76 procentais.
Į klausimą, kas lemia kainos nestabilumą, žvejai turi ką atsakyti. Anot S.Jakubauskienės, tai ir sezoniškumas, kai vasaros laikotarpiu žuvies kaina išauga dėl turistų antplūdžio į Pamario kraštą arba svyruoja dėl nesureguliuotos rinkos, kai kurių „praeivėmis“ vadinamų žuvų (pavyzdžiui, stintų) sugautų didelių kiekių per trumpą laiką. Pavyzdžiui, pernai balandį buvo sugauta net 86 tonos stintų.
Kainas lemia ir neužtikrintas nuolatinis produkcijos pateikimas vartotojui. Dėl draudimų žvejoti žuvų neršto metu produkcijos teikimas nutrūksta, dėl to pirkėjai negali sudaryti ilgalaikių pirkimo sutarčių su žvejų įmonėmis.
Nėra ir galimybių koncentruoti pasiūlą ir turėti didelius kiekius vienarūšės produkcijos, nors žuvies supirkėjai – perdirbėjai yra pajėgūs įsigyti didelius jos kiekius.
Be to, dar nėra internetinės prieigos prie „Lampetros“ gamintojų, trūksta galimybių sandėliuoti produkciją. Įtaką kainoms daro ir augančios kuro kainos, nes didėja žuvies savikaina.
Dėl visų šių ir kitų priežasčių žuvies kaina buvo ir vis dar išlieka nestabili, todėl negavus ES paramos gamintojams, šiuos tikslus įgyvendinti būtų sudėtinga.
Žuvų ištekliai stabilizavosi
Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programoje buvo numatytos kompensacijos persiorientavusioms įmonėms iš žvejybos į kitą veiklą, todėl atsirado ir vis dar atsiranda įmonių, paliekančių žvejybos verslą. Už tai buvo skirtos nemenkos išmokos. Iš visų 73 Kuršių mariose žvejojančių įmonių į kitą veiklą persiorientavo 19. Tarp jų – ir šešios stambios bei smulkesnės šilutiškių įmonės.
Kaip po to pasikeitė įprasto verslo neatsisakiusių žvejų kasdienybė? S.Jakubauskienė sako, jog į gera. Likusios įmonės dabar sugauna didesnius laimikius. Nors taip galėjo nutikti ir dėl kitos priežasties – dėl to, kad padidėjo žuvų ištekliai. Šioje vietoje piktintis suskubusius skeptikus nuraminsime – išties taip, tai rodo ir Lietuvos, ir kaimyninės Rusijos mokslininkų tyrimai.
Stabilūs pastaraisiais metais tapo ir turistų ypač ieškomų karšių ištekliai, žymiai daugiau pagaunama ir stintų. Štai pernai šios pavasarinės žuvelės „Lampetros“ narės sugavo 115 tonų, o ypač sėkmingos šiųmetės žvejybos metu – 415 tonų.
Neefektyvių įmonių sprendimas pasitraukti iš žvejybos verslo, o tuo pačiu iš rinkos, suteikė galimybę likusioms konkuruoti ir kelti pelningumą, todėl davė didelę ekonominę naudą. Likusios versle įmonės, pasak S.Jakubauskienės, dabar turi didelių tikslų plačiau vystyti savo verslą, iškelia pažangių idėjų ir pateikia našesnių būdų gaminti šviežios žuvies produktus. Tokios įmonės gerina veiklos rezultatus, kad nebūtų prarasta rinkos dalis ir apskritai nebūtų pasitraukta iš rinkos.
2007 metais statistika pateikė duomenis apie tai, kad žuvininkystės ūkio šaka yra viena iš oficialiai neapskaitytos ekonomikos veiklos rūšių. S.Jakubauskienė sako, kad šiuo metu žvejų tuo jau nebeapkaltinsi. Atlikus analizes paaiškėjo, jog per pastaruosius metus įmonių pajamos padidėjo.
2009 metais „Lampetra“ pateikė į rinką 734 tonas žuvies, 2010 m. – 941 toną, o pernai – 1135 tonas kvotuojamų ir nekvotuojamų žuvų.
2011 metais, palyginti su 2009-aisiais, žuvies sugavimai padidėjo 41 proc., o palyginti su 2010-aisiais – 21 proc.
Semsis kitos veiklos patirties
Šiuo metu „Lampetra“ parengė ir Nacionalinei mokėjimų agentūrai jau pateikė projektą „Žuvininkystės regiono ilgalaikės plėtros potencialo atskleidimas ir skubių priemonių, gerinančių susiklosčiusią nepageidaujamą padėtį, įgyvendinimas“. 250 tūkstančių litų prašanti skirti asociacija mato galimybę padidinti žvejų pajamas ir planuoja, kad tuo metu, kol nevyksta verslinė žvejyba, žvejai galėtų sėkmingai užsiimti kita veikla. Jie galėtų demonstruoti savo verslą turistams, galėtų ir plukdyti į marias žvejus mėgėjus.
Bet pirmiausia, pasak „Lampetros“ tarybos pirmininkės, dar reikėtų inicijuoti kai kurių teisės aktų pakeitimus.
Taip pat už tuos pinigus suplanuota organizuoti žvejybos įmonių atstovų keliones į Prancūziją ir Ispaniją. Tenykščiai žvejai jau turi sukaupę nemenką šios srities patirtį, tad tikimasi, kad pas juos pasisvečiavusiems pamariškiams irgi kils puikių idėjų.
Į mėgėjus – skeptiškas požiūris
Tiesa, į Pamario vandenis tiesiog okupuojančius žvejus mėgėjus žvejybos įmonių asociacija turi savą požiūrį. Šį pavasarį nemažai nerimo „Lampetros“ nariams sukėlė Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimo svarstymas, kuris vyko balandžio pabaigoje. Įstatyme buvo numatyta suteikti pirmenybę mėgėjiškos žūklės plėtrai prieš verslinę žvejybą.
Šilutės ir Neringos žvejai verslininkai nesnaudė – kreipėsi į aplinkos bei žemės ūkio ministrus, į Seimo Kaimo reikalų ir Aplinkos komitetus, Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisiją. Jie prašė palaikyti patį seniausią šiame krašte – žvejybos verslą, be kurio šis kraštas apskritai neįsivaizduojamas.
Verslininkų žiniomis, pernai leidimus mėgėjiškai žvejybai įsigijo 86 tūkstančiai Lietuvos gyventojų ir manoma, kad apie 90 procentų iš jų važiavo į Nemuno žemupį ir Kuršių marias. Mėgėjai, anot verslininkų, neturi jokių limitų, neveda statistikos, turi savo tarybą, televizijos laidas, leidžia savo leidinius, tad turi „balsą“ ir yra stiprūs.
Žvejybos įmonių prašymas Seime buvo išgirstas ir įstatymo pataisos nebuvo priimtos.
