Žvejus vežiojančios ledo mašinos – iš automobilių kapinynuose rastų dalių (foto)

Kuršių marių taksi, vadinami „šumacheriais“. / Simonos Pužaites (silutesnaujienos.lt) nuotr.Sriubą galima virti iš kirvio, o iki 100 km/val. įsibėgėjančią ir properšas peršokti sugebančią mašiną sukurti – iš nieko. „TopGear“ komanda tai patikrino praktiškai.

Jei Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius būtų teikiamas mašinoms, Kuršių marių ledą raižantys šumacheriai būtų vieni realiausių pretendentų gauti garbingąjį apdovanojimą. Sunkiai nupasakojamos konstrukcijos savadarbiai monstrai, stovintys kone visų pamaryje gyvenančių žvejų kiemuose, kviečiami į pagalbą pasiklydus marių miglose, kelią į krantą atitvėrus properšoms ar nutikus kokiai kitai panašiai bėdai. Kodėl?

Todėl, kad iš automobilių kapinynuose rastų dalių sukonstruotos mašinos neskęsta. Apautos maždaug pusantro metro dydžio ratais, pagamintais iš traktorių kamerų, apipintų transporterio juostos atraižomis ir suveržtų 12 mm dydžio varžtais. Pastarieji atlieka dvigubą funkciją ir, keliaujant stikliniu šalčio sukaustytų marių paviršiumi, dirba taip pat uoliai, kaip „Black Roket” dygliai ralio trasoje.

Per nedidelę ledų sangrūdą ar atsivėrusią ledo stigmą tokie ratai leidžia peršokti net nespėjus suvokti, į kokią mirtinai pavojingą situaciją būtum patekęs kitomis aplinkybėmis. Tiksliau, keliaudamas pėsčiomis, važiuodamas sniego motociklu, keturračiu arba arklio traukiamomis rogėmis.

Estetikai – nė milimetro vietos

„Mano garaže yra keletas skirtingų konstrukcijų šumacherių. Vieną jų – trijų tiltų aparatą – vasarą išbandėme mariose: į kabiną ir krovinių skyrių susėdom aštuoni vyrai ir pasukom į vandenį. Nutolus nuo kranto tiek, kad ratais nebebuvo įmanoma pasiekti dugno, mašina pamažu yrėsi ten, kur buvo vairuojama”, – pasakojo Kintuose reziduojančios bendrovės „SLP žuvis” savininkas Stasys Papievis.

Tą patį apie saviškį kūrinį bylojo ventiškis Nerius Jankauskas. Jo šumacheris sulipintas iš keliolikos metų senumo „Opel Astros” ir „Opel Omegos” likučių. Iš metalo profilių suvirinto rėmo vidury pūpso 1,4 litro darbinio tūrio varikliukas, kuris suka visus keturis savadarbius ratus. Keturratis monstras, kūrėjų teigimu, ilgą laiką buvo vienintelė tokių galimybių transporto priemonė visoje pamario žemėje. Dabar panašia specifikacija gali pasigirti dar keletas žvejų aparatų.

Kita vertus, labai panašiai galima apibūdinti absoliučiai visas ledo mašinas, nes dviejų vienodų tiesiog nėra. Kiekvienas žvejys savo transportą gamina taip, kaip išmano. Vadovaujasi ta patirtimi, kurią pats sukaupė per dešimtmečius bandydamas pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis pasiekti žuvingas vietas, nusigabenti iki jų tinklus ir sugrįžti į krantą su laimikiu. Iš pradžių į tokius darbus bandyta įkinkyti įvairius mutantus, pagamintus iš motociklų detalių. Vėliau pradėta eksperimentuoti su rusiškų nivų agregatais. Kiti vyrai ratuotus darbo įrankius gamino iš traktorių ar sunkvežimių griuvėsių.

Visi matyti šumacheriai turi tik vieną bendrą bruožą – estetikai čia nėra nė milimetro vietos. Dėl šios priežasties absoliuti dauguma savadarbių žvejų transporto priemonių atrodo baisios kaip metalinė čiupakabra (toks Lotynų Amerikos tautosakos herojus, kaltinamas tuo, kad užkandžiauja tenykščių ūkininkų galvijais).

Bet kam tai įdomu? Juk svarbu tik tai, kad mašinos galėtų saugiai važiuoti sąlygomis, apibūdinamomis vienu žodžiu – „neįmanoma”. Su Nerijaus pagamintu opelmacheriu tai patyriau savo kailiu. Įsibėgėjęs pakrante ir pasukęs Pervalkos link, greituoju būdu priartėjau prie nekaltai atrodančios balkšvo sniego juostos. Likus keliems metrams iki jos, kai stabdyti jau buvo vėlu (tiesą sakant, nebuvo ir kuo stabdyti, nes šiame šumacheryje nebuvo jokios stabdžių sistemos), pasirodė, kad toji juosta – šviežiai vėjo gūsių ir povandeninių srovių suformuota pusmetrinė properša. Mašina krestelėjo panašiai, kaip nutinka ropščiantis per „gulinčius policininkus” nepristabdžius tradicinio ratuočio su ultrakieta pakaba, pakėlė debesį purslų ir nurūko toliau.

„Pirmą kartą tokie dalykai galbūt ir atrodo apybaisiai. Tačiau svarbu tinkamai reaguoti. Visus žvejus mėgėjus, iš didmiesčių atvykstančius pravėdinti galvų ant marių ledo ir prašančius pavėžėti iki žuvingų vietų, susodinę į roges pirmiausia instruktuojame, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Svarbiausias dalykas įvažiavus į properšą – tvirtai laikytis rogėse suvirintų ranktūrių. Kadangi prie pačių rogių primontuotos keturios sandarios statinės (kiekviena po 200 litrų talpos), rogės plūduriuoja vandenyje, lyg būtų pagamintos iš kamščio. Galima įveikti visus marių barjerus nesušlampant kojų, – pasakojo N.Jankauskas. – Norint saugiai pervežti žmones, pargabenti į krantą tinklus ir juose rastą laimikį, šioms konstrukcijoms nėra alternatyvų. Bent jau tokių, kurias galėtų įsigyti paprasti žvejai. Tai, ką pasigaminame patys, neskaičiuojant darbo valandų, atsieina kokius 7-10 tūkst. litų.”

SG107352SG107523sumacheriai jusio 4

Sklando ketinimai uždrausti

Nerijus pasigyrė, kad savuoju šumacheriu vienu reisu daugiausia yra vežęs 45 žmones. Šio žūklės sezono išvakarėse savamokslis konstruktorius ledo mašiną gerokai patobulino: surinko nepriklausomą priekinę pakabą ir sumontavo amortizatorius. Lig šiol važiuoklė prie rėmo buvo pritvirtinta standžiai, todėl keleiviai ir pats vairuotojas buvo kratomi net važiuojant iš pažiūros lygiu ledu.

„Per keletą metų įvairių eksperimentų, ieškodamas optimalios konstrukcijos, prie šio daikto praleidau klaikiai daug valandų. Ne kartą veidą nusvilinau suvirinimo aparatu. Ne kartą klydau ir tas klaidas taisiau. Dabar, manau, žinau, kaip reikia padaryti tikrai labai gerą ledo bagį. Tačiau tam reikia dviejų dalykų: kokių 25-30 tūkst. litų ir beveik metų, kuriuos galėtum praleisti dirbtuvėse. Kol kas neturiu nei viena, nei kita”, – atviravo Nerijus.

sumacheriai jusio 1Iš tiesų, žiūrint į unikalias žvejų ledo mašinas kilo įtarimas, kad visos idėjos – kai kurios tikrai neprastos – buvo realizuotos atžagariom rankom. Taip, tarsi dar tik gimdant geležinį frankenšteiną, būtų galvojama apie jo eutanaziją. Kalbos apie ketinimus uždrausti šumacherius sklando bemaž dvejus metus. Kodėl?

Aiškaus atsakymo išgirsti nepavyko nei Susisiekimo, nei Aplinkos ministerijose. Pamario vyrai spėlioja, kad per marias lakstantys žvejai erzina sienos apsaugos tarnybos vadus – jiems reikia ganyti arti Rusijos sienos meškeres mirkančius veikėjus. Įžengusius į draudžiamą ruožą reikia krapštyti atgal, barti, rašyti protokolus ir panašiais būdais žudyti nervų ląsteles. Be to, panašius agregatus kartais naudoja kontrabandininkai (tiesa, tarp jų niekada nebuvo sulaikytas nė vienas žvejys).

Kiti sako, kad priverstinai išlaipinti iš savadarbių mašinų žvejus siekia aplinkosaugininkai. Esą transporto priemonės neatitinka jokių galiojančių teisės aktų ir daro poveikį gamtai. Tačiau tokius išvedžiojimus Kintuose ar Ventėje gyvenantys žmonės vadina visišku nesusipratimu.

„Įsivėlę į ginčus su valdžia išgirdome raginimą šumacherius registruoti, pereiti techninę apžiūrą ir tada važinėti kiek tik širdis geidžia. Tačiau išvertus į žmonių kalbą tai reiškia, kad kiekvienai savadarbei mašinai reikia parengti projektą, įrodyti konstrukcijų ir perdirbtų agregatų saugumą, parengti oficialius dokumentus, kuriais vadovaujantis būtų galima atlikti patikrą. Tai visiškai neįmanoma vien todėl, kad žvejų technikos kaina šoktelėtų mažiausiai iki 40 tūkst. litų. Gal stipriausios profesionalia žvejyba besiverčiančios įmonės ir galėtų sau šį tą panašaus leisti, tačiau paprastiems kaimo žmonėms tai būtų smūgis žemiau juostos. Juk tai vienintelė technika, kuria jie gali dirbti ant marių ledo mažiausiai mėnesį, o kartais gerokai ilgiau. Nieko panašaus negalima padaryti nei su sniego motociklais, nei su keturračiais”, – tikino S.Papievis.

Bendrovės „SLP žuvys” vadovo teigimu, ypač svarbu tai, kad mažiausiai per 20 pastarųjų metų dėl šumacherio konstrukcijos ar jo vairuotojo kaltės nenukentėjo nė vienas žmogus. Priešingai – profesionalūs žvejai savadarbėmis mašinomis daugybę kartų nuo ledo lyčių traukė meškerėmis apsikarsčiusius miestiečius. Dabar atsiliepę į tokį pagalbos prašymą pamario žmonės rizikuotų gauti 1000 litų baudą. Antrą kartą pakliuvę į pareigūnų rankas – 1500 litų ir būtų konfiskuojama technika…

Vienas kalbintų ventiškių pasakodamas apie tokius valdininkų užmojus taip nuoširdžiai ir išradingai juos keikė, kad, pabandžius diktofono įrašą transliuoti eterio bangomis, porą minučių cenzūra leistų vien tik iškalbingąjį „pyyyyyyyyyyyyyyyyyyy”…

„Tegu jie atvažiuoja čia ne atostogauti vidurvasarį, o pagyventi taip, kaip gyvena mūsų šeimos. Bent savaitę. Neabejoju, kad tada labai daug sprendimų būtų visiškai kitokie”, – apgailestavo žvejai.

Tai bent ratai

Pripūsti oro milžiniški gumos riestainiai ir yra tai, kas pirmiausia krenta į akis pamačius Kuršių marių žvejų transporto priemones. Bet jie čia ne dėl grožio…sumacheriai jusio 2

Ratai – bene svarbiausia šumacherio detalė. Suvirinus plonasienių vamzdelių ar metalinių atramų žiedlapius paprastas skardinis ratlankis išplatinamas bent trigubai. Taip, kad visas iš gigantiško traktoriaus apavo pasiskolintos kameros plotas turėtų atramą ir kad būtų kur fiksuoti išorinį „padangos” sluoksnį – transporterinio diržo juostas. Vieną tokį daiktą trys vyrai gamina mažiausiai porą dienų.

Panašių galimybių ratai (leidžiantys vandens paviršiuje išsilaikyti automobiliui) montuojami ant specialių rusiškų „Nivos” visureigių modifikacijų. Deja, vienas toks ratas kainuoja per 1,5 tūkst. litų. Visas komplektas – beveik antra tiek, kiek atsieina pačiam surinkti šumacherį. Todėl „tikrų” ratų nėra nė ant vienos lietuviškos ledo mašinos.

sumacheriai jusiosumacheriai jusio 3

Įstatymų džiunglės

Biurokratai dar nesugalvojo, šumacheriai verti bausmių ar ne… ir ačiū Dievui

Susisiekimo ir Aplinkos ministerijų pareigūnai tikina, kad žvejai, darbams ant ledo naudojantys savadarbes mašinas, – ne jų galvos skausmas.

„Jeigu šumacheris nevažinėja keliais, o tik, pvz., kieme ar kur kitur, kur nėra eismo, jo registruoti nereikia, – aiškina Susisiekimo ministro patarėjas ryšiams su visuomene Martynas Čerkauskas. – Jei savadarbis aparatas pasirodo bendro naudojimo keliuose, kaip ir visus kitus automobilius, jį reikia registruoti. Tai galima padaryti tik turint sertifikuotą transporto priemonę, t. y. atitinkančią pagrindinius saugumo reikalavimus: mašina privalo turėti žibintus, posūkio signalus ir pan. Norėdami savas mašinas sertifikuoti, jų konstruktoriai turėtų investuoti į saugumą.”

Kita vertus, Susisiekimo ministerijos specialistai tikino nesantys nusiteikę kategoriškai, kad šumacherius reikia uždrausti ar iškelti sunkiai įgyvendinamus įteisinimo reikalavimus. Tiesiog jų konstrukcija neturėtų pyktis su sveiku protu.

Aplinkos ministerijos žmonės taip pat tikino, kad žvejų naudojamų savadarbių transporto priemonių judėjimo reglamentavimas – ne jų kompetencijos sritis.

„Mūsų ministerija nenumato rengti teisės aktų šioje srityje. Žvejai, darbui Kuršių mariose naudojantys šumacherius, būtų baudžiami tuo atveju, jei pažeistų aplinkosaugos reikalavimus: terštų aplinką, nesilaikytų žvejybos taisyklių ir pan.”, – sako Aplinkos ministerijos viešųjų ryšių vyriausioji specialistė Raimonda Karnackaitė.

Šiuo metu Administracinių teisės pažeidimų kodekso 78-1 straipsnis jau numato baudas už neteisėtą važiavimą vandens telkinių ledu motorinėmis transporto priemonėmis, tačiau kol kas nepriimti šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, kuriuose būtų nusakytas toks neteisėtas važiavimas.

Dokumente sakoma, kad „neteisėtas važiavimas per žolinę dangą, miško paklotę ar vandens telkinių ledu motorinėmis transporto priemonėmis užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 50 iki 500 litų. (…) Jeigu dėl to žolinė danga ar miško paklotė buvo sužalota ar sunaikinta – bauda nuo 500 iki 1000 litų”.

topgear