„Brėžti linijas, piešti formas, dėlioti spalvas vaikams yra prigimta. Dailės priemonėmis – pieštuku, teptuku, angliuku, pirštu ant aprasojusio lango ar pagaliuku smėlyje jie gali išpasakoti savo mintis, svajones, baimes, idėjas. Dailės terapija yra nauja galimybė priartėti prie vaiko, o kartu pačiam mažyliui parodyti, koks jis yra“, – atskleidžia šios srities specialistė Elena Kasperavičienė.
Šilutėje užaugusi moteris iš pradžių dirbo dailės, o vėliau ir etikos mokytoja. „Penkiolika metų etikos ir septyniolika metų dailės kaip du upeliai susiliejo į dailės terapiją“, – prisimena Elena, šio dalyko žinias perėmusi iš užsienio dailės terapijos specialistų.
Baigusi dar Šiaulių universitete specialiosios pedagogikos (šaka- dailės terapija) magistrantūros studijas, Elena džiaugiasi, jog savo gyvenime atrado dailės terapiją, kurios žinios šiuo metu yra neatsiejama jos darbo su vaikais dalis.
Šiandien „Sveikatos šaltinio“ skaitytojus norėtume supažindinti su dailės terapija – Lietuvoje mažai taikoma meno terapijos kryptimi, kuri nuo šių metų jau yra Lietuvoje įteisinta kaip specialybė.
Dailės terapija tinka visiems
Elena pasakoja, kad dailės terapijoje, kitaip negu dailėje, yra svarbus ne rezultatas, bet pats kūrybinis procesas. Kuriamo vaizdo matymas tampa stipriu dirgikliu, skatinančiu pastebėti, atidžiau patyrinėti save. Dailės terapijoje savęs pažinimas, įžvelgiant savo piešinyje išryškėjusias simbolines reikšmes, padeda stiprinti žmogų tiek socialiai, tiek psichologiškai. Sakoma, kad vienas piešinys prilygsta tūkstančiui žodžių.
Taikant šią terapiją unikalu tai, jog vaizdais galima išreikšti mintis ir jausmus, kuriuos sunku pasakyti žodžiais, o neigiami, agresyvesni jausmai gali būti išreiškiami socialiai priimtina forma. Pasak specialistės, tuomet geriausia vaikui pasiūlyti molį, plastiliną, smėlį, nes šios dailės priemonės geba „sugerti“, „išbarstyti“ pyktį, baimę ar kitus neigiamus, nepriimtinus jausmus.
„Psichologas tinka drąsiam, galinčiam išsipasakoti klientui, o dailės terapija gerai tiems, kurie nemėgsta kalbėti“, – palygina E.Kasperavičienė.
Pasak specialistės, yra daugybė sričių, kuriose sėkmingai gali būti taikoma dailės terapija: harmonizuojanti terapija vaikams, paaugliams, suaugusiesiems, savęs nevertinantiems žmonėms, proto negalią turintiems vaikams ir suaugusiesiems, autizmu sergantiems vaikams, senyvo amžiaus ir nepagydomai sergantiems žmonėms, sergantiems nervine anoreksija, smurtauti linkusiems ir agresiją patyrusiems žmonėms, kaliniams, emocines ar fizines traumas patyrusiems vaikams ir suaugusiesiems.
Piešti galima individualiai ir grupėje. Vienas didžiausių grupinės dailės terapijos privalumų yra tas, kad stebėdamas kitų piešinius gali išgyventi kitų patirtį ir kartu pažinti save. Galima kurti plokščiame lape, lipdyti, improvizuoti.
Atpažįsta vaiko raidos sutrikimus
Kūryba vaikams yra pati priimtiniausia saviraiškos forma, nes dar nekalbantis mažylis suaugusiesiems gali išsipasakoti piešiniais. Mokslininkų nustatyta, kad jei 18 mėnesių sulaukęs žmogutis neima bet kokios piešimo priemonės į rankas, tai jam sutrikęs vystymąsis, tėveliams derėtų susirūpinti.
Pagal vaiko kūrybos rezultatus galima analizuoti, kas jam negerai. Elena yra susidūrusi su įvairiausių problemų (nesituštinimo, raidos, kalbos sutrikimų, autizmo) turinčiais vaikais. Sukauptą patirtį jie projektuoja piešinyje.
Pasak specialistės, piešinyje pamatę žmogutį, namelį, laivelį, pabaisiuką mažieji supranta, kad yra jų dalis. Tokiu būdu susitapatindami, jie parodo, kuo gyvena šiuo metu. Daugeliui vystymosi sutrikimų turinčių vaikų dailės tearapija padėjo įveikti sunkumus.
Nustačiusi elgesį, parenka priemones
E.Kasperavičienė papasakojo apie savo darbo metodiką. 5 – 6 užsiėmimų metu ji tyrinėja vaiką, stebi jo elgesį, stengiasi atpažinti tam tikrus veiklos simbolius, o vėliau pritaiko darbo metodą.
Pavyzdžiui, vieni vaikai mėgsta smulkinti, kiti – sulipdyti, suvynioti, treti – paslėpti, išbarstyti. Jeigu vaikas viską smulkina, galima spėti, kad jis turi daug paslėptų emocijų.
Taikant dailės terapiją, labai svarbios ir piešimo premonės. „Vienam vaikui tiks tik minkštas ir plonas teptukas, kitam – tik kietas ir storu kotu“, – patirtimi dalijasi Elena, kuri kiekvienam individualiai parenka skirtingų popieriaus lapų, spalvų.
Jeigu vaikas nemėgsta piešti ant popieriaus, specialistė pasiūlo kitokių saviraiškos būdų: lipdymą, piešimą ant šviečiančių paviršių grindyse, vandens pilstymą tarp dviejų stiklo lakštų, neskęstančio plastilino plukdymą vandenyje, piešimą smėlyje.
Kalba spalvomis ir simboliais
Vienas įdomesnių būdų išreikšti mintis – piešimas ant šviečiančių smėlio staliukų. Moteris idėją piešti smėliu pamatė vieno seminaro metu, tačiau ją patobulino, smėlio staliuką padarydama apvalų ir įdiegdama apšvietimą iš apačios. Šią mintį, kaip ir daugelį kitų sumanymų, įgyvendinti padėjo kūrybingumo nestokojantis sutuoktinis Jonas.
Pasak Elenos, piešdamas apvaliame formate, žmogus gauna harmonizuojantį terapinį poveikį: į kūrybą įsijungia abu smegenų pusrutuliai, vaikai skatinami piešti dviem rankomis. Šis piešimo būdas yra saugesnis, nes jei pacientas nenori piešinio parodyti, gali staliuką supurtyti ir kitas jo kūrinio nebepamatys.
Smėlio staliuku galima piešti ne tik pirštu ar pagaliuku, bet ir šukomis, sausu pieštuku, pučiant šiaudeliu. Vietoj smėlio galima įpilti manų kruopų.
Anot E.Kaperavičienės nėra blogų spalvų – kiekviena jų turi ir teigiamą, ir neigiamą reikšmę. Jei žmogus renkasi blankesnę, purvinesnę spalvą, galima įžvelgti, kad jam kažkas negerai. Piešimas ant žydro pagrindo turi savybę mažinti fizinį skausmą (tai ypač aktualu dirbant su senyvo amžiaus žmonėmis). Jeigu vaikas sukaupęs daug pykčio, tai būtinai rinksis tik raudoną spalvą.