Žvynuoti pamario kaimų turtai

rusne rolando parafinaviciaus nuotr„Kodėl buvo pradėta nuo kaimų istorinės raidos tyrimų? Lietuva tūkstančius metų buvo agrarinis kraštas. Kaimai per šimtmečius išlaikė savo tapatybę, etniškumą, lietuvybę, nors atskiruose regionuose jų raida buvo skirtinga dėl nevienodų vystymosi ir gamtos sąlygų”, – sakė istorikas, etnografas, Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras Martynas Purvinas.

Kitos Europos šalys jau prieš šimtą ar daugiau metų yra išleidusios leidinius apie savo šalies kaimų istorinę raidą, jų pokyčius, plėtrą, gyventojų verslus ir gyvenimo būdo ypatybes. „Lietuvos kaimų istorinės raidos” leidinių serijoje dar šiais metais turėtų pasirodyti Martyno Purvino knyga „Mažosios Lietyvos kaimų istorinė raida”, kurioje pirmą kartą bus išsamiai apibūdinta keliasdešimt žvejų kaimų Kuršių marių pakrantėse. Jei pavyktų išspausdinti dar kelis tokius tomus, tai, pasak autoriaus, jo gyvenimas nebūtų tuščiai nugyventas. Leidžiamoje knygoje atrasite ir asmeniškų sentimentalių „nukrypimų”, nes M. Purvino protėviai gyveno Juodkrantėje, Nidoje, prie Klaipėdos. Jaunystėje jam teko senoviška žvejų valtimi – kurėnu arba kuršvalte per ekspediciją apiplaukti visas Kuršių marias. O kolegos tyrinėtojai Martyną ir Mariją Purvinus neretai pavadina „paskutiniaisiais mohikanais”, tiriančiais didingus praeities reliktus.

Judanti marių pakrantė

„Tuos senuosius Lietuvos kaimus ir Mažosios Lietuvos paveldą tyrinėju nuo 1972-ųjų, jau daugiau kaip 40 metų, per tą laiką susikaupė gausybė medžiagos iš Vokietijos archyvų ir vadinamųjų natūrinių tyrinėjimų – vaikštant, apžiūrinėjant, analizuojant kaimus. Asmeniniuose archyvuose – tūkstančiai dokumentų ir fotografijų”, – sakė Martynas Purvinas.

Pasak jo, vis dėlto labai skyrėsi Šiaurės Lietuvos ir Suvalkijos, Vilniaus krašto kaimai, ir nebuvo rimtesnio jų aprašymo iki 2011 m. išleistos monografijos „Rytų Lietuvos kaimai”, o Mažoji Lietuva esą taip pat nebuvo tokia jau maža – nuo Kuršių marių pakrantės iki Karaliaučiaus apygardos Labguvos apskrities. Tai buvęs nevienalytis ruožas: marių pakrantė buvo sausesnė – nuo Klaipėdos iki Ventės, pro Rusnę tolyn iki Labguvos, kur krantas kilo, tęsėsi žema, pelkėta Nemuno delta.

„Nuo seniausių laikų žmonėms rūpėjo marios. Jie pastebėjo, kad užutekyje, kuris vėliau virto tokiu kaip ir ežeru, žuvies būta gausu, iš jos buvo galima prasimaitinti, tad žmonės bandė įsitaisyti tose marių pakrantėse. Archeologiniai radiniai Kuršių nerijoje rodo, kad ten žmonių gyventa nuo akmens amžiaus, tik per amžius labai keitėsi Kuršių marių pakrantė. Nemuno deltoje susinešė daug sąnašų, kitur krantą graužė srovės. Prie Klaipėdos krantas buvo aukštesnis ir stabilesnis, o didelė marių kranto dalis, užnešama dumblo, iki šių dienų yra kintanti. Galima tik spėlioti, žuvies gaudytojai neilgai galėjo čia išgyventi, pasistatydavo lūšneles, ir vėl potvynis, audros juos išvydavo. Niekas šioje pakrantėje negalėjo stovėti nejudėdamas 100 metų, kaip Švedijoje, kurios pakrantėje iš jūros kyla tvirčiausios uolos, ant kurių galėjai statyti amžius išsilaikančias pilis”, – ironizavo M. Purvinas.

Marių auksas

Deja, Lietuvoje rašto epocha buvo vėlyva, tai iki XII a. nelabai kas žinoma iš keliautojų aprašymų, pirmieji išsamesni raštai atsirado tik Kryžiuočių ir kalavijuočių ordino įsigalėjimo laikais. Tačiau ir tuomet buvo rašoma apie valdovus ir karus, o ne konkrečiai aprašinėjamos paprastų žmonių vietovės, jų verslai, kaip rengiasi, gyvena, ką valgo.

„Kaimas tuomet buvo neįdomus, visiems rūpėjo miestai, pilys aukštos, valdovai. Yra gražus kaimo palyginimas su ištrypiama pieva. Tik XIX-XX a. susidomėta ir paprastų žmonių gyvenimais. Kryžiuočių ordino raštininkai pamini žvejų laimikius, bet nelabai žinome senuosius kaimų, kuriuose gyventa prieš tūkstančius metų, vardus”, – sakė M. Purvinas.

Kai buvo įkurta Klaipėdos pilis, užkariautojai stengėsi aplinkui turėti pavaldžių žmonių, kurie juos maitintų. Įstatymai neleido, kad žvejotų bet kas, buvo skirstomi pakrančių ruožai, XIV- XV a. atsirado griežtos žvejybos teisės. Nepaklususius kardavo. Marių pakrantėse kūrėsi profesionalūs žvejai, apkrauti prievolėmis. Rasti dokumentai, kuriuose žvejybos prievaizdai skundėsi, jog į Klaipėdos pilį žvejai atveža prastesnę žuvį nei tą, kurią pasilieka sau, kokį ungurį.

„Kronikininkas Petras Dusburgietis aprašė karo laivus, o ne žvejų laivelius, kurių liekanų, tikiuosi, dar bus atkasta pamario durpynuose. Vėlesniais laikais pradėjo plaukioti vietoje kylio šliūžėmis reguliuojamomis plokščiadugnėmis kuršvaltėmis, nes marios seklios, panašios buvo ir Nyderlanduose. Tai buvo tuometis laivų statybos šedevras su burėmis, galintis plaukioti šimtą metų. Prieš II pasaulinį karą, kai važinėjo automobiliai, skraidė lėktuvai, šimtais plūduriuojančios kuršvaltės buvo kaip iš balanų gadynės”, – sakė M. Purvinas.

Beje, kuršvaltėms buvo privalu turėti vėtrunges, ant kurių buvo pažymėti vietovės, miestelio ženklai, kad iš tolo matytųsi, ar teisėtai žvejoja nurodytame marių plote. Buvo teigiama, kad Kuršių marios – žuvingiausias plotas Vokietijos imperijoje.
Pamariečių „valstybė”

Kaimų gyvenimo lygis priklausė nuo valdomo žemės sklypo dydžio ir derlingumo. Prie marių žvejai stengdavosi susirasti aukštesnę, sunkiau potvynio pasiekiamą vietelę, vėliau statyti apsauginiai pylimai. Kaimų išdėstymas taikėsi prie vietovės. Tarkime, pelkininkai įsikurdavo pelkių pakraščiuose, pardavinėdavo durpes, statėsi nedidelius pastatus ant lengvų stulpinių pamatų.

„Toks Gilijos kaimas buvusiame Karaliaučiaus krašte turėjo savo „senamiestį”, kur mediniai namai galais į upę buvo spraudžiami vienas prie kito per 1-2 metrų tarpą. Stogai buvo nendriniai iki XX a. pr., juos pakeitė raudonų čerpių stogai. Nemuno deltoje augo vien krūmynai, alksnynai, potvynių pavasarį išplauti medžiai nuplaukdavo iki Kuršių marių ir tiko statyboms. Buvo savotiškas verslas
rankioti ir prekiauti tais grimzduoliais. Po Žalgirio mūšio iš Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės, Nemuno baseino prasidėjo vandens kelias, buvo plukdomi rąstų sieliai, prasidėjo ir masinis medžių kirtimas, prekyba mediena, iš jos buvo pastatyti Vilniuje valdovų rūmai”, – sakė istorikas.

Daugiau skaitykite čia.