„Šilutė jau seniai yra magnolijų sostinė, kodėl ji negalėtų būti ir sakurų sostine?“ – tai retorinis naujakuriškės, buvusios medikės Reginos Toleikienės klausimas.
Pilnaviduriais rausvais medelio žiedais šilutiškė šiuo metu džiaugiasi kartu su visa savo šeima ir, kaip pati sako, neišturi tuo džiugesiu nepasidalijusi su kitais.
Japoninė vyšnia, arba sakura, į Naujakurių kvartalo pakraštyje gyvenančių Toleikių namus parvažiavo užpernai, ją iš Airijos parsiuntė sūnus Stasys. Šaknis apdėję žemėmis, šilutiškiai medelį „aptūlojo“ ir per žiemą laikė paguldytą šiltnamyje – kad nesušaltų, o sodino pavasarį. Tada sakura pradžiugino ir pirmaisiais ypač gausiais žiedais.
„Kekės net sviro, dar daugiau nei šiemet tų žiedų buvo. Negalėjom atsidžiaugti: ir fotografavomės prie jos, ir gimines bei kaimynus pažiūrėti kvietėme“, – sako Regina.
Tačiau šalnos visgi sugebėjo dalį grožio nugnybti – vieną rytą Regina pamatė, kad dalis žiedelių parudavę.
„Be galo liūdėjau, bet ką padarysi – gyvename visų vėjų pagairėje, ne viską čia galima užauginti, daug kas nušąla“, – sako prieš 15 metų į šiuos namus su šeima įsikėlusi Regina.
Artėjant pernykščiam gruodžiui šeima savo augintinę, kaip patys sako, įvyniojo net į kelis drabužių sluoksnius: apsuko minkšta plėvele, dar paklode, o ant viršaus ir maišą užmovė.
Ir šiemet jautrusis medelis vėl pradžiugino žiedų gausybe.
Reginos ir Stasio sode dar auga aktinidija, citrinvytis (šizandra, ypač daug vitamino C turintis augalas, pačios Reginos vadinamas „gyvybės šaltiniu“), šilauogės. Šiltnamyje šeima augina ir žemuoginę vynuogę, bet ir šis augalas pernai apšalo, tik viena atžalėlė išliko. „Labai skanių uogų prisivalgome ir sultis spaudžiame“, – pasakoja ilgametė medikė.
Dar ji labai svajoja kur nors gauti ginkmedžio sodinuką, bet vis nepavyksta. Kur beklausinėdama Regina išgirsta vieną ir tą patį prekeivių atsakymą: „Ką jūs, čia Lietuva – ne Japonija…“