parodos RusnejeDvi kaunietės, bendrakursės iš Vilniaus dailės akademijos interjero ir dizaino studijų Kauno dailės fakultete ir draugės Ina Adomaitienė ir Dina Jankauskienė viena kitą palaikydamos ir skatindamos kuria, tapo ir kartu rengia parodas. Dinos Jankauskienės paroda „Labas“, o Inos Adomaitienės - „Kvėpavimas“.

Rytoj 17.30 val. abi šios parodos bus pristatytos Rusnėje (Salos etnokultūros ir informacijos centre, Neringos g. 7).

Dinai tapyba yra kalbėjimas, pasakojimai, apmąstymai, istorijos, laiškai ir visa, kas prasideda nuo „labas“, nes juk tai bet kokio pokalbio, dialogo džiaugsminga ir gerą linkinti pradžia. Lygiai taip pat galima pasakyti “labas“ baltai drobei, kuri irgi draugė, gal net artimiausia tarp savų ir su ja galima pradėti „dialogą“. Šis vystosi, plėtojasi su džiugiais ir lyriškais, linksmais ir ne tokiais linksmais prisiminimais, nuojautomis, ir kartais net sunku nuspėti, kuo viskas taps, kai bus baigiama „kalba“, kokia intonacija, šūksniu ar tyla.

 Dina daug nepasakoja, o mėgaujasi plačiais potėpių mostais,  ryškiomis, aiškiomis, šviesiomis spalvomis, atskleisdama drobėse augalinius motyvus, architektūros akcentus, eksperimentuodama su portretais. Tapyba Dinai tai poilsis, hobis, meditacija, tai neatsiejama gyvenimo dalis, kuri jaudina, stebina ir džiugina.

Inos Adomaitienės paroda „Kvėpavimas“ – daugiau apmąstymų apie gyvenimą, gamtą ir žmogų jame. „Tapyba yra  kaip kvėpavimas“ savo kūriniuose teigia autorė. Tekantis gyvenimas ir tekėjimas jame. Visi tapybos darbai - kaip nenutrūkstantys ritmingi mainai su supančia Visata.

Pergyvenant kurią nors emociją, kvėpavimas keičia ritmą, intensyvumą, kartais „užgniaužia kvapą“ ar sulaikomas kvėpavimas.  Tapybos kūriniuose Ina išreiškia savo pasaulėžiūrą, nevalingai atskleidžia požiūrius ir pozicijas. Paveikslo vertė yra būsenoj, emocijoj, jausme,  kurį suteikia kūrinys. Ir kiekvienas kitaip. Paroda „Kvepavimas“ skirta išgyventi emociškai, empatiškai, kvėpuoti spalvomis, jausmais, buvimu čia, namuose,  savo širdyje.

Galvojadama apie technines operacijas, kurios yra būtinos pagreitėjusiam rinkos arba profesiniam gyvenimui, Ina stebi, kaip skubame, bėgame nuo pajautimo savęs, tikrovės, per hyperbendravimą, hyperkomunikaciją, per virtualią tikrovę. O prasmė  juk slypi sustojime, akimirkų sulaikyme, akistatoj su pačiu savimi, autentiškose būsenose. Menas nėra suma techniško meistriškumo, originalaus sumanymo bei išraiškos, patirties, žinių ir darbo. Visa tai reikalinga, bet nepakankama. Menas tampa menu kai įdedama sielos dalelė, įkraunama „gyvybė daikte“. Kaip žinome legendą apie Pigmalioną ir jo atgijusį kūrinį Galatėją.
Esminis dalykas tapyboj Inai yra pats procesas, nes gamtos formų, spalvų ir ritmų santykiai yra begaliniai. Tapybos kūrinys užgimsta skirtingai: būna, kad išfokusavusi žvilgsnį  ir stebėdama medžių šešėlius ant asfalto ar balų atspindžiuos po lietaus, pagauta  impulso to, kas prašosi ateiti į tapytojos apčiuopiamą pasaulį, arba būna jausmas, kuris tiesiog reikalauja tam tikrų formų ar spalvos ir ritmo. Tapyba  Inai - organiškas būdas suvokti pasaulį ir bendrauti su juo.

Parodos atidarymo metu savo kūrybos eiles skaitys taip pat kaunietė Skirmantė Zelenkienė.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Ukmergės naujienos