Skulpturos 3Viena svarbiausių prigimtinių žmogaus savybių - gyvenimo patirtis. Kiekvienas kuria savo gyvenimo istoriją, skirtingai suvokia pasaulį, skirtingai įprasmina savo būtį. Dabartinę istoriją žinom, bet kartais nenumaldomai norisi grįžtelti atgal, prisiminti ir pasakoti apie praeitin nuskendusius įvykius. Gyvenimiškos istorijos leidžia prisiliesti ir geriau pajusti dabartį.

Kalbinu inžinierių, medžio drožėją jau daug metų gyvenantį Vilniuje, kraštietį Petrą Joną Lomsargį.

„Skulptūra, pastatyta prieš 44 metus, tapo krašto kelio Šilutė - Klaipėda dalimi. Nors suteikiau jai gyvenimą ir ji yra seniūnijos – nebe mano, bet vis tik rūpi, kaip ją veikia laikas ir žmonės. Kada tik važiuoju pro šalį, stabteliu, pasižiūrėti, kaip sutvarkyta aplinka, ar dar visai nesutrešęs medis“, – atvirauja skulptorius, kurio rankoms paklūsta medis.

Skulptūros istorija

Kai atsirado idėja sukurti skulptūrą, pradėjau derinti idėją su Šilutės rajono vadovais. Gavęs pritarimą, gaminau įvairius maketus ir nešiau juos į Kultūros ministeriją. Kai atnešiau dešimtą variantą, palaiminimą gavau. Tada iš medžio išskaptavau apie metro dydžio modelį, kurį padovanojau vienam Vilniaus miesto darželiui. Tuometinis Saugų Vykdomojo komiteto pirmininkas Juozas Kazlauskas skyrė ąžuolą, kuris buvo atgabentas į mano tėvų sodybą Mantvydų kaime. Prasidėjo darbas. Iki šios skulptūros gaminimo pradžios jau turėjau šiokios tokios drožybos patirties. Mokydamasis Panevėžyje vietoj lašinių iš namų veždavausi pilną krepšį liepos medienos ruošinių, iš kurių laisvalaikiu ką nors vis droždavau.

Užbaigus skulptūrą vėl iškilo problemos, mat pasikeitė darbuotojas Šilutės rajono VK, su kuriuo buvo derinamas skulptūros statymas. Liko viena išeitis – susitikti su Saugų tarybinio ūkio vadovu Vaičiūnu. Susitikimas buvo palankus, direktorius nesipriešino siūlymui pastatyti skulptūrą su rodykle, projektuotojai nusprendė jos vietą. Taip prie kelio Šilutė - Klaipėda 1975 m. buvo pastatyta medinė žemdirbio, rankomis apkabinusio javų pėdą, skulptūra „Kolektyvinis derlius“.

Apie save ir TėviškęSkulpturos 2

Petro Jono Lomsargio gimtinė – Mantvydų kaimas, Saugų seniūnijoje. Tėvų seniai nebėra, bet jų šilumą ir meilę Petras jaučia iki šiolei. Į tėviškę važiuoja kai tik proga pasitaiko, aplanko seserį Liuciją Aldoną, gyvenančią Vilkyčiuose, brolį Kazį – Klaipėdoje arba kelias veda Švėkšnon pas svainį Jurgį.

Maloniausi prisiminimais apie pirmąją mokyklą Mantvydų pradinę ir mokytoją Joną Kalvaitį. Legendinis mokytojas, šviesuolis net 36 gyvenimo metus atidavė vaikams ir mokyklai, čia jis dirbo nuo 1953 iki 1989 m. Išradingas, pilnas neišsenkančios energijos, gyvenimiškos išminties, taip ir liko mokinių ir kaimo gyventojų prisiminimuose kaip asmenybė, gebėjusi ir vaikus, ir suaugusiuosius uždegti kūrybiškumu. Petro atmintyje iki šiol gyvi prisiminimai apie pastatytus naujametinius spektaklius, šaudymą iš mažo kalibro šautuvo ir kt.

Mokslą tęsė ir aštuonias klases baigęs Saugų vidurinėje mokykloje, toliau mokėsi Žemaičių Naumiesčio profesinėje technikos mokykloje, įgijo specialybę. Buvo pakviestas į tarnybą armijoje, jos laikui einant į pabaigą ėmė rengtis stoti į technikumą. Įsidarbinęs Šilutės melioracijos statybos valdyboje, gavo siuntimą mokytis Panevėžio hidromelioracijos technikume. Vėliau mokslus tęsė Žemės ūkio akademijoje, Vilniaus inžineriniame statybos institute. Taip gyvenimas susiklostė, kad buvo pakviestas dirbti Vilniuje, kur visam laikui ir liko.

Būdamas pensininku dar dirba ir kol kas nutraukti savo darbinės veiklos nežada. Turi ir nuosavą verslą. Iš šalies atrodo, kad turėti verslą yra lengva, tiesiog vienas malonumas, bet, pasak Petro, taip nėra. Verslas reikalauja daug dėmesio, jaudulio, streso ir nemigos. Tenka išmokti suvaldyti šiuos jausmus, kad pasiektų ramybę, taiką su savimi ir aplinka.

Petras užaugino dukrą ir sūnų. Daug metų turėjo svajonę parašyti knygą apie tėviškę ir jos žmones. Buvo pradėjęs rašyti, bet aktyvi veikla trukdė skirti tam pakankamai laiko. Knyga taip ir liko neparašyta, bet Petras mano, kad tai pastūmėjo jo dukrą Rasą Sagę tapti rašytoja ir tuo jis didžiuojasi. Sūnus Akmis nenusileidžia sesei, taip pat rašo ir leidžia elektroninį savaitraštį apie muziką.

Apie potraukį drožti

Iš kur potraukis medžiui, drožimui? Petras neslepia, kad jo tėvelis buvo labai nagingas, gebėjo bet ką sukonstruoti ar pagaminti, bet nedrožinėjo. Tėvo patarimas būdavo trumpas ir aiškus: „manęs niekas nemokė, žiūrėk kaip kiti dirba ir išmoksi“.

Petrą nuo mažens traukė meistrystė. Atsimena, kaip susiremontavo dviratį, pasigamino paspirtuką, šaudykles, revolverius, o jų rankenas išraižydavo. Augdamas taip ir mokėsi iš vyresnio brolio, iš tėvo, iš savo klaidų. Daug vertingų pamokymų sulaukė iš tautodailininko Vilko, gyvenusio kaimynystėje, iš saugiškio Alfredo Užpurvio, kuris ne tik švilpynę mokė iš karklo pasidaryti, bet ir kitokių subtilybių pamokydavo.

Pirmąjį drožybos darbą Petras padarė Lenkijos miškuose, tarnaudamas armijoje. Dalinys, kuriame tarnavo, su dažnais ir ilgais sustojimais miškuose judėjo tuometinės Čekoslovakijos link. Tuomet jis išdrožė moters skulptūrą, bet vadas sukritikavo, mat moters krūtys buvusios per aukštai...

Dar besimokydamas technikume Petras įsidarbino Panevėžio dailės kombinate namudininku. Laisvalaikiu iš ąžuolo gamindavo 14 amžiaus kareivius, kurie buvo eksportuojami užsienio lietuviams.

Stovi prieš kelis metus Petro rankomis pastatytas koplytstulpis, skirtas tėviškėnams. Pastatytas ne Saugose, bet Vilniuje, jo sodyboje. Ant vienos koplytstulpio pusės įrašas „Neskubėk, šypsokis, mylėk“, kitos – „Tėviškės ir tavo tvirtybei“. Šiais žodžiais medžio drožėjas kreipiasi į esamas ir būsimas kartas tikėdamas, kad transliuojami linkėjimų virpesiai pasieks kiekvieno tėviškėno širdį net ir per atstumą.

Apie laisvalaikį ir palinkėjimus

Petras neabejoja, kad visada gyveno įdomiai, nes nemėgsta monotonijos, todėl buvo ir yra veiksme. Nuolat ką nors kuria, keliauja, fotografuoja. Turi sukaupęs didelę gamtos, kelionių įspūdžių fotografijų kolekciją, yra surengęs keletą personalinių parodų Užsienio reikalų ministerijoje, Santaros klinikose, Gardine. Gardine vykusi paroda sutapo su reguliariai vykstančia Tautų kultūros švente, todėl buvo labai išreklamuota šventės organizatorių. Porą kartų dalyvavo tarptautinėse kolektyvinėse fotografijų parodose.

Savo tėviškėnams Petras Jonas Lomsargis linki būti laimingiems, turėti svajonę, geležinę sveikatą ir tiki, kad visus lydės sėkmė.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt