Petrosiene 90_jubiliejusPro savų namų langus Vilų gatvėje Aldona Petrošienė mato Pirmąją gimnaziją - mokyklą, kurioje išdirbo daugiau kaip pusę amžiaus.

„Tai brangiausia mokykla, antri namai, visas gyvenimas, visa širdis atiduota“, - šią gimnaziją prisimena visų gerbiama mokytoja. Sausio 6-ąją dieną 90-ies metų jubiliejų atšventusi moteris buvo ne tik pedagogė, bet ir gidė, dalyvavusi įvairiose veiklose, visa širdimi mylinti ne tik Šilutę, bet ir Lietuvą.

A. Petrošienė pažįstama daugeliui šilutiškių. Su garbiu jubiliejumi ją pasveikino ir Šilutės rajono savivaldybės ir seniūnijos vadovai.

Kaune gyveno pasiturinčiai

Mokytoja Aldona pasakojo, kad gimė tarnautojų šeimoje. Jos mama, tikra žemaitė, iki antrojo pokario dirbo paštuose Mažeikiuose, Kelmėje ir Kaune. Aldona gimė 1930 m. Kelmėje, o nuo 1935-ųjų jos šeima jau gyveno Kaune.

Ilgaamžė yra ne visai lietuviško kraujo, jos mergautinė pavardė - Fridrichsonaitė. Dokumentuose buvo parašyta, kad Aldonos tėtis - Albinas Bertoldas Fridrichsonas, Lietuvos vokietis, tačiau ji mano, kad jo giminės šaknys yra skandinaviškos. Dėl šios priežasties senjorė savo tvirtą charakterį ir energingą veiklą linkusi priskirti kažkada į Baltijos šalis atsikėlusiems vikingams.

Aldonos tėtis buvo statybininkas. Kaip dabar, taip ir prieš karą, norėdami užsidirbti pinigų, žmonės važiuodavo į užsienį. Aldonos tėtis išvažiavo į Urugvajų, o kai grįžo, ir namus Kaune įsigijo, ir praturtėjo.

Aldona pamena, kad laikinojoje sostinėje jos šeima gyveno pasiturinčiai, ji lankė gimnaziją. Tuomet gyvenime nieko netrūko.

Su lagaminais liko stotyje

1940 m. Lietuvai netekus nepriklausomybės, Aldonos šeima turėjo galimybę repatrijuoti - išvažiuoti į Vokietiją, taigi karui prasidėjus jie gyveno Vokietijoje. Iš ten tėvelis buvo pakviestas į Rytų frontą, jo šeima įsikūrė netoli Erfurto. Vėliau iš ten išsikėlė, nes netoliese veikė vokiečių lėktuvų gamykla ir vyko nuolatiniai bombardavimai.

Senjorė pasakojo, kad mamos mama jautė didelę trauką Lietuvai, todėl šeimos moterys karo metais net tris kartus grįžo į gimtinę atostogų. Kai po paskutinių atostogų reikėjo grįžti į Vokietiją, jos pavėlavo į paskutinį traukinį Kaune. Vokiečiai liepos pabaigoje išsprogdino Kauno tunelį, ir jos su lagaminais liko stovėti geležinkelio stotyje, teko grįžti į savo namus. Ir nors grėsė tremtis, iki 1945 m. balandžio jų niekas nelietė. Tėtis tuo metu buvo suimtas kalėjime, sovietiniame lageryje varį jis kasė 10 metų. Karo metais, kaip gerai žinodamas ne tik vokiečių, bet ir lietuvių, latvių kalbas jis buvo karo vertėjas.

Tuo tarpu Kaune Aldona lankė gimnaziją, kaip pati sako, gyveno palyginti laimingą gyvenimą.

„Galų gale atėjo ir mūsų eilė būti išvežtoms į Sibirą, bet lietuvių yra tiek daug gerų žmonių. Kokie geri yra svetimi žmonės“, - ašarų nesulaikė ilgaamžė.

Tą lemtingą dieną viena menkai pažįstama kaimynė Aldonos laukė pareinant iš mokyklos, mamos iš darbo. Moteris perspėjo, kad jas nori išvežti. Kaimynai jas slapstė, į savo namus jos nebegrįžo...

Vėliau Aldonos mamą priglaudė Raudondvario klebonas Rinkevičius, kai ir ten tapo pavojinga, gelbėjo Vilkijos mokytojai Kriauzės.

Mama gavo fiktyvius dokumentus ir tapo Aldonos teta. Bijodama tremties, vėliau moteris persikraustė į Klaipėdą.

„Mano didžiausias gyvenimo laimėjimas, kad nebuvome išvežti į Sibirą ir tik nepažįstamų žmonių dėka“, - dėkingumą padėjusiems žmonėms iki šiol jaučia moteris.

Šilutėje – darbingiausi metai

Mokytojo Marcinkevičiaus padedama Aldona baigė Kauno mergaičių gimnaziją. 1948 m., kaip pati sako, drįso stoti į mediciną, tačiau dėl savo vokiškos kilmės buvo išvaryta iš mandatinės komisijos.

Norėdama gyventi arčiau mamos, Aldona atvažiavo į Klaipėdą, kur baigė mokytojų institutą, įgijo biologijos ir geografijos mokytojos specialybę. Jauną mokytoją paskyrė į Vilkyčius, ten ji sutiko pirmąjį vyrą ir 1952 metais atsikraustė į Šilutę. Vėliau Aldona ištekėjo antrą kartą už Juozo, su kuriuo jau 50 metų gyvena kartu. Ilgaamžė turi tris dukras.

Anot A. Petrošienės, visas jos gyvenimas praėjo Šilutėje, darbo ji nebijojo, buvo aktyvi. Nuolat dirbdama Pirmojoje gimnazijoje, ji mokytojavo ir kitose Šilutės mokyklose.

„Visą gyvenimą buvau veikli, turėjau įvairių užsiėmimų, visuomeninės veiklos ir man norisi to iki šiol. Visuomet aktyviai dalyvavau Šilutės bendruomenės gyvenime, šokau, dainavau, vedžiau ekskursijas, keliavau. Kai dabar pažvelgiu atgal, tai nors ir buvo daug neteisybės mano atžvilgiu, tačiau aš tvirtai žengiau gyvenimu ir niekada nesėdėjau vietoje“, – kalbėjo A. Petrošienė.

Pas Aldoną mielai užsuka mokytojai iš Pirmosios gimnazijos, ilgametės kolegės jie nepamiršo pasveikinti ir per 90-ąjį jubiliejų.

„Turite jaustis laiminga, nes tiek daug Jūsų pasakytų žodžių, padarytų darbų liko Šilutės pirmojoje gimnazijoje“, - sveikino mokytojai, prisimenantys Aldonos gerą energiją, puikų nusiteikimą darbui, lojalumą savo mokyklai, neblėstantį entuziazmą, aktyvią gyvenimo poziciją. Jubiliatei jie dėkojo už ilgametį, nuoširdų bendravimą, įdomius, motyvuojančius pokalbius, nuoširdžius patarimus. Buvę kolegos linkėjo stiprios sveikatos, malonių staigmenų, praskaidrinančių dieną, kantrybės ir geros nuotaikos.