Knygnesiai 2Kasmet kovo 16-ąją švėkšniškiai mini Knygnešio dieną. Pastarasis - aštuonioliktasis paminėjimas buvo kitoks – be renginio, be žmonių, be prisiminimų... Net šv. Mišios už knygnešius Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje nebuvo aukojamos – viską negailestingai pakoregavo Lietuvoje paskelbtas karantinas.

Bet kad knygnešiai nepamiršti, liudija uždegta atminimo žvakutė prie Knygnešių koplytstulpio miestelio centre.
Saugojo lietuvišką žodį ir raštą

Knygnešystė – XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, veikla, nukreipta prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno 40 metų trukusią draudimo politiką. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą.

Švėkšna – paribio miestelis, o Inkakliai, už 6 km nuo Švėkšnos, daugiau kaip pusę amžiaus pasienio ruožas, spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1905) buvo vienas svarbesnių kelių per sieną nešant lietuvišką spaudą. Didžiuokimės savo gimtinės istorija, savo ištakomis, savo gimtąja kalba ir knygnešiais – tauriausiais žmonėmis, vertais didžiausios pagarbos. Prisiminkime padėjusius išsaugoti lietuvišką žodį ir raštą, kurie nepaisydami pavojų, į Lietuvą gabeno uždraustą lietuvišką spaudą.

Sudaryti pilną Švėkšnos knygnešių sąrašą dėl informacijos stokos ir kitų aplinkybių sudėtinga, todėl paminėsiu tik dalį jų, žymesniųjų, kovojusių už lietuvišką spausdintą žodį.

Platino ir moteris, ir elgeta

Lietuviškos spaudos gabenimo ir platinimo organizatorius Švėkšnoje buvo gydytojas Juozas Rugys (Rugis). Besimokydamas Marijampolės gimnazijoje, susidraugavo su Vincu Kudirka, ši draugystė nenutrūko ir vėliau. Rugys baigė Maskvos universitetą, 1886 m. apsigyveno Švėkšnoje ir pradėjo verstis laisvąja gydytojo praktika. Reikia manyti, kad Švėkšną, Žemaitijos užkampį, pasirinko dėl to, kad vietovė buvo tik už 6 km nuo Prūsijos sienos.

Marijona Pupšaitė, viena aktyviausių kovotojų už lietuvišką spaudą. Gyveno Švėkšnoje, buvo raštinga. Susikūrus Motiejaus Valančiaus organizacijai lietuviškai spaudai leisti bei platinti, joje kaip talkininkė dalyvavo ir M. Pupšaitė. Kaip caro pareigūnams pavyko išaiškinti, ji 1869 m. net 10 kartų ėmė leidimą sienai pereiti ir ėjo į Tilžę nešti nelegalios spaudos. 
Knygnesiai 1
Šią knygnešę policijai iš keršto įskundė jos sesers vyras. Per žiauriausius tardymus ji nepalūžo ir nieko neišdavė. 1871 m. pradžioje Vilniuje jau buvo kalinama 15 asmenų, kaltinamų lietuvių nelegaliosios spaudos platinimu. Vėliau ji išvyko į JAV, ten ištekėjo ir į Lietuvą nebegrįžo.

Domininkas Serapinas buvo išsilavinęs, mokėsi net Prancūzijoje. Grįžęs Lietuvon, įsijungė į uždraustos lietuviškos spaudos platinimą ir už tai buvo ištremtas į Sibirą. Jo motina, taip pat padėjusi platinti spaudą, tremties išvengė. Iš tremties D. Serapinas grįžo jau po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe.

Juozas Rupšis, artimai bendravo su gydytoju Juozapu Rugiu ir buvo jo knygų platintojas. Baigęs Šiaulių gimnaziją, studijavo Peterburgo universitete, bet dėl materialinių sąlygų jo nebaigė ir grįžo į gimtąjį kaimą. Savo laiške Vaclovui Biržiškai rašė: „Su velioniu a. a. J. Rugiu nuo pat pirmų dienų jo atvykimo į Švėkšną, iki jo mirties buvom tikrais širdies bičiuliais: visi darbai, net mintys, vieno katro buvo žinomi antram“. Juozas Rupšys taip pat buvo aktyvus tuometinių lietuviškų laikraščių korespondentas.

Juozas Merliūnas turėjo 26 dešimtines žemės. Veiviržėnų posto akcizininkai sulaikė jį su dvikinkiu vežimu, kuriame vežė 11 ryšulių kontrabandos. Viename ryšulyje rastas 301 lietuviškas elementorius, 81 maldaknygė ir 915 paveikslėlių su lietuviškais tekstais. Vilniaus generalgubernatorius už tai jį nubaudė 15 rublių bauda (tai buvo arklio kaina!) arba 7 dienomis arešto policijos areštinėje.

Draudžiamą literatūrą gabeno ir platino Jonas Jucius. Jis buvo baigęs dviklasę „liaudies mokyklą”. 1905 m. dalyvavo Rusijos revoliucijoje, po jos buvo areštuotas ir nuvarytas į Žemaičių Naumiestį, bet vėliau paleistas kaip nedalyvavęs ginkluotose riaušėse. Yra nešęs per sieną draudžiamas knygas. Jas pasiimdavo Tilžėje tiesiog iš spaustuvių, po to traukiniu atvažiuodavo į Kukorus, iš čia pėsčiomis grįždavo per sieną ties Inkakliais ar Pociais. Knygas slėpdavo medžių drevėse gretimame Medžioklės miške. Dalį knygų duodavo parduoti švėkšniškei Kačanauskienei, kitos buvo perduodamos toliau.

Apie 1880 metus Švėkšnos apylinkės parapijoje klajojo aklas elgeta Kavaliauskas, vaikščiojęs su dviem terbomis ir kuprine, pilnomis lietuviškų knygų, kalendorių, kantičkų. Į aklą žmogų žandarai nekreipdavę dėmesio.

Gerai žinomi Švėkšnoje buvo ir knygnešiai Andrius Balčėnas, Juozas Freitikas, Jonas Bliūdžius, Tadas Lomsargis, Jonas Stonkus, Juozas Toleikis, Domininkas Vanagas ir kt.

Parengta pagal A. Rūgytės Monografiją. Švėkšna. (Švėkšnos knygnešiai). Chicago, 1974

Ar skiepijatės nuo erkinio encefalito?