90-mete Dobrovolskiene MarceeSenolių gyvenimas Švėkšnos miestelyje - ramus ir lemiantis ilgaamžiškumą. Tai įrodo 2014-ųjų metų pirmasis ketvirtis, kuris čia pabėrė jubiliatų lietų: 90-mečio sulaukė keturi ilgaamžiai.

Šie švėkšniškiai - trys moterys ir vienas vyras - visi netolimi kaimynai, bent iš matymo pažįstantys vienas kitą ir turintys kelis bendrus dalykus: gyvenimo patirties bagažą, anūkų bei proanūkių meilę ir gerą nuotaiką!

Pasisemti optimizmo, gyvenimo išminties ir pasveikinti sulaukus garbingo jubiliejaus pas kiekvieną iš šių ilgaamžių atvyko Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis ir socialinio darbo organizatorė Neringa Andrijauskienė kartu su Šilutės r.Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėju Alvidu Šimelioniu bei Administracijos direktoriaus pavaduotoja Inesa Murauskiene.

Mena našlaitės sunkų darbą ir santuokos laimę

Kovo 21 dieną jubiliejus pasibeldė į Adelės Rupšienės namus.

Ilgaamžė dėl tokios garbės tik kukliai šypsosi ir sakė linkinti kiekvienam sulaukti tiek metų. Mat ji visą gyvenimą vargusi ir našlaitė buvusi, o dabar negali atsidžiaugti turinti tokią didelę šeimyną, kurią, apsilankiusią pas močiutę, vos sutalpina savo 90-mete Rupsiene Adelenamuose: užauginusi 5 vaikus, A.Rupšienė sulaukė 9 anūkų ir 10 proanūkių.

Gyvenimas šiai ilgaamžei nepagailėjo karčios patirties: kai Adelei buvo vos 4 metukai, mirė jos mama. Likusi našlaitė, ji gyveno su pamote ir  jos vaikais.

Jau 13-os metų mergaitė buvo samdoma kaip tarnaitė, o po poros metų pamotę į lovą paguldė liga. Dar dabar Adelė mena, kaip sunku tuomet buvo. Paauglei teko didžiulė našta: turėjo rūpintis ligonės vaikais - į mokyklą paruošti ir išleisti, maitinti, skalbti, tvarkytis bei dieną naktį leisti prie sergančios moters.

7 metus taip pamotę prižiūrėjusi, įseseres ir įbrolius užauginusi. Tik vėliau suaugusi mergina galėjo ir savimi pasirūpinti. Tuomet ir meilė pas juos dirbusiam Juozui užgimė. Vaikinas buvęs tokio pat likimo - našlaitis.

„Negėrė Juozas ir nerūkė, darbštus buvo. Tai ir buvo svarbiausia man“, - savo vertybes renkantis vyrą pasakė ilgaamžė.
Santuokinis gyvenimas buvo gražus, amžinas išsiskyrimas - be galo skaudus. Net dabar paklausus, kiekgi laiko ji jau našlauja, Adelė net neskaičiavusi atsakė, kad 6 metus ir 6 mėnesius...

Kasdien pasilabina su visais švėkšniškiais

90-mečio Prano Juodžio šeimyna pažymėta porelėmis, todėl paklaustas, kiek jis turi artimųjų, tarp skaičių kol kas švėkšniškis tikrai nepasimeta: jis kaip žirnius bėrė, kad turi 2 vaikus, 2 anūkus ir 2 proanūkius.

Šeimos dėmesys Pranui itin svarbus. Kiekvienam svečiui jis išdidžiai parodė atviruką, kurį iš Anglijos atsiuntė anūkė Kotryna.
Ir su žmona vyras gražiai sugyvenęs. Šeimą stengdamasis išlaikyti, jis daug dirbo - 37 metus buvo miškų pramonės ūkio kranininkas, tad ir pykčiams laiko nelikdavo. Darbščiomis rankomis Pranas ir namą, kuriame dabar gyvena, pastatė.

90-meti Pranas JuodisPranas svarsto, gal ir daugiau gyvenime būtų pasiekęs, nes kai jaunas buvo, labai norėjo mokslus eiti. Vien penketais baigė 4 skyrius, tačiau vieninteliam sūnui iš penkių vaikų teko ne mokytis, o tėčiui ūkio darbuose padėti.

Likęs našlys P.Juodis su baltu pavydu pamena, kokia stipri jo žmona buvusi: „Mano mamikė Emilija kokia tvirta buvo, kad aš toks būčiau!“.

Mat senatvė pasikėsino į Prano kojas, tačiau lengvai pasiduodi vyras neketina. Ir gydytojai jam patarė kuo daugiau judėti. Tad ilgaamžiui tapo įprasta kiekvieną dieną keliauti apsižvalgyti po Švėkšnos miestelį. „O kaip man skauda... Bet išlipu iš lovelės ir einu, einu...“, - skausmu pasidalija Pranas.

Toks kasdienis pasivaikščiojimas nepraslydo ir pro Švėkšnos seniūno akis - jis jubiliatą apibūdino kaip gerumo įsikūnijimą. Mat išėjęs pasivaikščioti Pranas su visais švėkšniškiais sveikinasi, draugiškai pakalbina.

„Lauko paukštė“

Marcė Dobrovolskienė, laukdama svečių, nenustygo vietoje: ji guviai išlėkė į kiemą pasitikti jų, o linksmas ilgaamžės juokas skambėte skambėjo. Įsikabinusi į parankę tai vienam, tai kitam svečiui, devyniasdešimtmetė didžiuodamasi rodė savo gėlynus, kurių priežiūrai skirta kiekviena miela diena.

„Esu lauko paukštė!“, - prisipažino Marcė. Abejonių dėl to nelieka - gėlynai kruopščiai nuravėti, žemė išpurenta.
Kasdien į kiemą moteriškė išlekia ir kokią kaimynę pamačiusi, į svečius pasišnekučiuoti pasikviečia. Tad Marcės namai niekuomet nebūna tušti - kaimynės po kelias renkasi pas ją.

„Juk mūsų antra jaunystė dabar prasidėjo!“, - juokdamasi santykius su draugėmis apibūdina ilgaamžė.

Dar juokdamasi Marcė prasitarė, kad niekaip negali baigti švęsti savo gimtadienio... Mat jis buvo sausio 11 dieną, o minėti jį teko pradėti jau nuo spalio mėnesio. Šie minėjimai tebesitęsia ir iki dabar. „Na, gal čia jau bus užbaigtuvės“, - nutaria svečius priėmusi M.Dobrovolskienė.

Marcė gali pasigirti gimusi ypatingoje vietoje - Vilkėno dvare. Ten grafams dirbo jos tėvai, vėliau ir ji paukščius ganė, nuo daržų vaikė.

Vėliau ji pati užaugino savo 8 vaikus. Jeigu per kokią šventę dabar susirenka visi Marcės vaikai, 21 anūkas ir 25 proanūkiai su antromis pusėmis, tai viename kambaryje šeima nebetelpa.90-mete Budvytiene Barbora

„Labai džiaugiuosi, kai mane aplanko šeima, draugai. Su dėžute (suprask, telefonu) šnekėti ar, pavyzdžiui, matyti man skirtą sveikinimą per televiziją - jokios naudos... Sveikinimai ir bendravimas turi vykti gyvai“, - įsitikinusi jubiliatė.

Rankos netekimas nebuvo kliūtis

„Mano mama - reto darbštumo žmogus. Turėdama tik vieną plaštaką, ji užaugino 4 vaikus, ir galiu pasakyti, kad pas mus namuose buvo daug švariau negu pas kitą kokią sveiką moterį“, - 90-metės Barboros Budvytienės darbštumu žavisi jos dukra Danutė.

Augusi Dainoriškėse, Klaipėdos rajone, Barbora, būdama 12-os metų, susižalojo, dėdama javus į kuliamąją mašiną. Ranką nuo riešo gydytojai nupjovė. Tačiau, kiek mena jos dukra, ir bulves ji kuo puikiausiai nuskusdavo, ir vystyklus vaikams greitai pakeisdavo.

Dabar Barborą aplanko ir ja pasirūpina 9 anūkai, 6 proanūkiai. Iš už Atlanto kartais parskrenda ir giminės, Barboros tėčio pėdomis pasekusios ir gyvenimą Amerikoje pasirinkusios dvi anūkės.

Sulaukusi 90-mečio, B.Budvytienė graudinosi ir rūpinosi, kad bent saldainiu kiekvienas svečias pasivaišintų, jos gražiai pražydusias gėles kambaryje apžiūrėtų.

Šnekėdama apie mamą, Danutė, su kuria dabar Barbora ir gyvena, juokdamasi prisiminė ir neįprastus posakius, atkeliavusius iš senų laikų, kurių netgi pati Barbora reikšmės nežino.

Pavyzdžiui, jeigu Danutė kaip netinkamai pasipuošia ar pavargusi po darbų pasirodo mamai, ši tuoj klausia: „Kaip tu čia atrodai kaip Todario karvė?“.

„O kas tas Todaris?“, - domisi dukra. Tačiau mama tik pagūžčioja pečiais ir atsako: „O ką aš žinau...“

spaudos remimo fondas Projektas: "Prie Šyšos krantų: Kraštiečiai."

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt