Laimės ašaros suspindo ne vieno Vainuto seniūnijos varguolio akyse, kai į jų namus su netikėtomis lauktuvėmis užsuko Vainuto Gerumo namų vadovė Anelė Lileikienė, lydima seniūno Vitalijaus Mockaus. Svečiai trims sunkiai sergantiems žmonėms atvežė paramą – po 50 eurų. Dar vienai seniūnijos gyventojai tokia pat parama bus nugabenta artimiausiu metu.
Visi paremtieji – ypač sunkiai besiverčiančios šeimos ir vieniši žmonės, kuriems bet kokia parama yra labai reikalinga, nes išgyventi jiems tenka vos iš 100 ar poros šimtų eurų.
Nutarė išdalinti 200 eurų
Vainuto Gerumo namai – seniai apylinkėje ir visame rajone žinoma organizacija, jau daug metų įvairiai remianti daugybę visos plačios apylinkės žmonių. Jų gerumą nuolat jaučia ir neįgalieji, ir daugiavaikės šeimos, ir sunkios ligos prispausti nelaimėliai. Vienus pradžiugina dovanotos neįgaliesiems būtinos priemonės, kitus – drabužiai, avalynė ir kiti būtiniausi daiktai. O kiek dar žmonių, kurie paramos sulaukė mirus artimam žmogui, ar tiesiog gavo piniginę paramą bėdai prispaudus. Visko jau nebeprisimena ir pačios šių namų darbuotojos bei jų vadovė A.Lileikienė.
Tačiau pačios Gerumo namų moterys apie savo darbą kalba nenoriai, vis prašo kuo mažiau jas minėti. Pirmiausia dėl to, kad, anot jų, tai ne jų pačių nuopelnas, o geradarių iš Vokietijos Kukshaveno (Cuxhaven) diakonijos, nuolat gabenančių siuntas į mūsų kraštą, parama. Vokiečiai atveža ne tik drabužių ir avalynės, bet ir nemažai įvairių slaugos priemonių, funkcinių lovų, vežimėlių, lazdų.
Be to, tos kuklios lėšos, kurias Gerumo namai surenka, yra visų ateinančiųjų į Gerumo namus prašyti paramos aukos – kiek kas gali, tiek aukoja.
Kuo mažiau jas minėti šių namų narės prašo ir todėl, jog padėti vargo prispaustajam joms yra savaime suprantamas dalykas.
Net ir veždamos paramą vargstantiesiems į namus, moterys iš anksto niekada nepraneša: „Žmonės, žinodami pradėtų nerimauti, gal net sumanytų stalą dengti, o mes nenorime, kad dėl to kažkas turėtų vargo“, – tokią nuostatą paaiškina A.Lileikienė.
Tad ir šiemet atidėjusios 200 eurų Gerumo namų moterys nutarė, jog jau laikas vėl leistis kelionėn ir atiduoti pinigus tiems, kam šiandien yra sunkiausia.
Pasitarusios su visų seniūnijos bendruomenių atstovais, vainutiškės atrinko keturis žmones, kurie pastaruoju metu sulaukė ypač sunkių išbandymų.
Akyse – džiaugsmo ašaros
Bikavėnų kaimo centre stovinčiame varganame namelyje gyvenantys Jurgita ir Modestas Petrošiai jau kuris metas kovoja su moters liga. Ūkininkaujanti pora pasakoja, jog Modestas darbuojasi miškuose, tik tą lietingą antradienį į miškus neišėjo. Jurgita, kiek pajėgdama, tvarkosi ūkyje. Tačiau nuolatinės kelionės į gydymo įstaigas, operacijos ir vis sunkiau įkandamos vaistų kainos neretai abu varo į neviltį.
Tačiau pasitikti netikėtų svečių iš ūkinio, kur šėrė gyvulius, išėję žmonės apie savo bėdą kalbėjo santūriai, ir net šypsojosi: „Ką padarysi, kiek turime, su tiek verčiamės“, – sakė jie.
Kad ir kukli suma, bet, anot Petrošių, tai jiems labai didelė parama, todėl abu nuoširdžiai dėkojo pinigų įteikusiems svečiams.
Į visai netoli Gorainių esantį atokų vienkiemį veda permirkęs lauko keliukas. Atplaukę beldžiamės į Svetlanos Girskienės namelio duris. Moteris iki durų neateina, tik iš tolo atsišaukia. Galiniame kambarėlyje ji pasitinka įsikibusi į vaikšynę, be kurios jau 4 metai nė žingsnio nežengia – taip juda po stuburo operacijos. Šalia – vienintelis draugas ir pašnekovas – šunelis Rokis, aršiai pasitinkantis nematytus svečius.
Svetlana pasakoja šiaip taip apsitarnaujanti – ant viryklės garuoja arbatinukas, ruošiasi pusryčiams. Be Rokio, jos dienas porą kartų per savaitę praskaidrina tik lankomosios priežiūros darbuotoja Angelė Beitienė.
„Ji tokia gera – ir atneša man visko, ko reikia, ir namus aptvarko“, – graudinasi Svetlana.
110 eurų neįgalumo pašalpa – tik toks yra šios moters pragyvenimo šaltinis. Na, dar šiokia tokia dukters pagalba maisto produktais – tai ir viskas. Varganas namelis šaukte šaukiasi ramstomas, dar liūdniau atrodo šalia jo stovintys buvusio ūkinio pastato likučiai. Tačiau bet kokie remontai moteriai ne pagal jėgas – nei fiziškai, nei finansiškai.
Tačiau ir Svetlana randa kuo pasidžiaugti. Ji pasakoja, jog Gerumo namų paramą jaučianti nebe pirmą kartą – ir čiužinių, ir kitų reikalingų dalykų iš Gerumo namų jai jau atvežė toji pati A.Beitienė.
Atvykėlius Svetlana išlydi tik žodžiu ir žvilgsniu – kelionė per kambarius jai ne tokia paprasta kaip sveikiesiems.
Vainuto centre stovinčiame daugiabutyje įsikūrusi Erika Kavčinskienė net už galvos susiima, pamačiusi tiek netikėtų svečių. O išklausiusi jų vizito tikslą, net žado neteko. Vėliau dėkojančios Erikos akyse ne kartą suspindo džiaugsmo ašaros.
„Man tai tokie dideli pinigai!“, – sakė ne vieną sunkią ligą turinti moteris. Erika gyvena viena, o jos mėnesio pajamos – vos 205 eurų neįgalumo pašalpa. Tiesa, moteris turi vaikų, bet ir jie patys, anot Erikos, sunkiai verčiasi, tad neišgali jos paremti.
Kivylių kaimo pakraštyje gyvenančios Kazimieros Baltutienės namų tądien paramos vežiotojai nepasiekė – nesibaigiantys pavasariniai lietūs pernelyg įmirkė ir keliuką į jos sodybą, ir aplinkines pievas, kuriomis kai kada senolę pasiekia seniūnas Vitalijus Mockus. Vienišai moteriai parama bus atvežta artimiausiu metu, kai tik tai padaryti leis gamta.
Aukų sumažėjo įvedus eurą
Vainuto Gerumo namų moterys šiemet pačių suruoštas dovanėles jau dalijo Vasario 16-osios šventės dalyviams, kelios dešimtys dovanėlių įteiktos ir išradingiausių Užgavėnių kaukių gamintojams. Piniginė parama buvo skirta ir vietos Atvelykio šventei.
„Mūsų žmonės vien šiemet jau suaukojo daugiau nei 300 eurų, todėl ir galime paremti tuos, kam labiausiai reikia“, – sako A.Lileikienė.
Tiesa, labdara čia dalijama ne tik už aukas. Krašto žmonės žino, kokiomis dienomis gali ateiti į Gerumo namus pasirinkti būtinų daiktų ir neaukodami. Be to, neseniai vainutiškės drabužių nugabeno ir Šilutės ligoninės Slaugos skyriuje gydomiems žmonėms, žaislų dažnai skiria Vainuto gimnazijos specialiųjų poreikių grupės užsiėmimams.
Visgi šios organizacijos narės pastebi, kad pastaraisiais metais aukojama vis mažesnėmis sumomis – toks pokytis tapo ryškus Lietuvoje įvedus eurą.
„Mūsų žmonės irgi sako, kad euras – labai jau „trumpas“, dalintis nebelieka iš ko“, – sako A.Lileikienė.