90-metė lapyniškė Adolfina Rudienė: „Protingos motinos savo vaikų nebara ir jiems nenurodinėja“

lapynu mociute 90mete copyKuomet alinančiu karščiu alsuojančią viduvasario dieną vingiuotais miško keliukais pasiekiame atokų Saugų seniūnijos Lapynų kaimą, miško aikštelėje randame tik 3 sodybas. Vienoje jų – mūsų tikslas: neseniai 90-ties metų jubiliejų atšventusi Adolfina RUDIENĖ.

Vėsioje troboje su senole kalbamės apie ilgaamžiškumą, jaunystės vargus ir… šokius, vaikų laimę ir netektis. Ir dar apie tai, kad protingos motinos savo vaikų nebara ir jiems nenurodinėja, kaip gyventi, o tiesiog juos myli ir visuomet palaiko. 

Tiek išgyventi nesitikėjo

Kieme sulojus simpatingam dalmatinui, linksmai šypsodamasi senolė išlenda pro namo kampą. Tikslinamės, galgi ji ir tokią dieną daržus ravinti, bet atsako neigiamai. Anot jos, saulė šiemet jau taip viską išdegino, jog ravėti net nebeliko ką. O jei ir būtų likę, marti Valė visus namų ūkio darbus pati padaranti.

Senolė neneigia, kad saulė, žinoma, sekina, bet vis tiek mėgsta pabūti „šiek tiek pavėsyje, šiek tiek saulutėje“. Ir dar priduria, kad visur jai yra gerai.

Tas žodis „gerai“ vėliau dar ne kartą lydi viso mūsų pokalbio metu. Geras jai buvęs ir a.a. vyras Konstantinas, su kuriuo net šešių sūnų susilaukė. Vaikus jai auginti padėjęs, su juo nesipykusi, tik retkarčiais apsibardavę. Bet jau 20 metų Adolfina našlauja.

Abu augę Veiviržėnuose, ten susipažinę, ten ir tuokėsi. Po vestuvių prasidėjusios kelionės ieškant geresnio gyvenimo. Į Lapynus atsikėlę apie 1960-uosius, mat čia buvusi kiaulių ferma, tad joje ir darbo buvę.

Tiesa, Adolfinos jaunystė nelengva buvo. Pasiturinčių ūkininkų, 60 ha žemės valdžiusių ir 11 vaikų auginusių, dukra nuo mažumės turėjo dirbti visus sunkius ūkio darbus. „Traktorių juk nebuvo, visus darbus reikėjo rankomis ir su arkliuku apsidirbti“, – kalba senolė.

Tie 60 hektarų tapo ir tėvų tremties priežastimi – jos artimuosius Stalino valdžia „išbuožino“. Ten, Sibire, tėvai ir mirė.
Dėl nesibaigiančių žemės darbų Adolfina su dar viena sesute ir bemokslės liko, tėvai visų vaikų į mokslą išleisti negalėjo.

Lengviau tapo atsiradus traktoriams

Devyniasdešimtmetė gerai mena, kaip net ir po sunkių darbų dienos dar į šokius nubėgdavo. „Juk jei namie sėdėsi, niekur neisi, nieko nematysi, tai su niekuo ir nesusipažinsi. Reik judėti“, – ramiai išdėsto savą filosofiją.

Kaip tik šokiuose Adolfina ir savąjį Konstantiną sutiko. 24-eri jai tuomet buvo, o jam – metais mažiau.

Ištekėjus vėl darbų netrūko, lengviau buvo tik dėl to, kad jau traktoriai pradėjo atsirasti. O uždarbio – kelių kilogramų grūdų – ir liežuvis nesiverčia uždarbiu vadinti.

Tik įstojus kolūkin, anot Adolfinos, šiek tiek lengviau tapo, nes jau ir šiokį tokį užmokestį už darbadienius pradėjo gauti.

Pensininkams nėra bėdos

Vienas po kito pasaulin beldėsi sūnūs. Vyriausiasis Antanas, jei gyvas būtų, jau 66 metus skaičiuotų, po jo – Vytautas, netoli Ramučių, Nausėdų kaime įsikūręs, Vidmantas -Šilutėje, Zenono irgi jau nebėra, o Kęstas – Vilkyčiuose. Tik jauniausias Sigitas su šeima liko tėviškėje, o kartu čia liko ir mama.

„Juk vienas žmogus, kaip durnius, negyvensi. Nei malkų prisiruoši, nei kitus darbus pasidarysi. Nei jėgų, nei pinigų neužteks“, – reziumuoja tokio sprendimo naudą močiutė.

„Anūkų turiu daug, ir proanūkių jau irgi daug“, – trumpai į klausimą apie šeimos pagausėjimą atsako Adolfina ir prisipažįsta vaikų ir vaikaičių net nesuskaičiuojanti. Beveik visi anūkai, jos žodžiais tariant, jau „ženoti“ esantys.

Visa gausi šeimyna ir į jubiliejinį senolės gimtadienį buvo suvažiavusi. Be jokio pasididžiavimo ji pasakoja, kad šventė tą jubiliejų „Šilutės restorane“ ir net polkutę dar sutrenkė. „Jei 95-erių sulauksiu, vėl reikės švęsti“, – ramiai pasižada sau.

Tai negi ji taip ir nepadejuos apie nepakeliamą šiandienos pensininkų dalią? – nustembame. „Jei pensininkas turi iš ko gyventi, jei jo vaikai geri, nėra jam jokios bėdos“, – atitaria Adolfina. Jai visi jos vaikai, ir visos marčios geros. Ir prisipažįsta, kad joms nenurodinėjanti, ką daryti, kaip gyventi jos turėtų.

„Tik neprotingos moterys ant vaikų šaukia, su jais pykstasi. Tokioms visada sakau, kad pagalvotų, kur senatvėje eis, prie ko galvą glaus. Reikia mylėti savo namiškius ir juos visada palaikyti“, – dėsto gyvenimo išmintį pašnekovė.

Tos romios išminties užtenka ir kai paprašome nusifotografuoti – nepradeda aikčioti, atsikalbinėti, rankomis mojuoti, skųstis prasta išvaizda kaip daugelis kitų moterų. Adolfina ramiai prisėda ant šalia namo stovinčio suolelio, vėliau stabteli gėlyne. „Tebūnie…“, – tik ištaria.

Projektas: „Prie Šyšos krantų: Kraštiečiai.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.