90-metė medikė J.Balčiauskienė: „Vyras buvo idealas, o gyvenimas – fantazija“

balciauskiene sveikinaMeilė žmonėms – ne tik saviems, šeimos nariams, bet ir visai svetimiems, kurią spinduliuoja kiekvienas žodis ir kiekvienas gestas, – tai neabejotinai išskirtinis tikro mediko bruožas.

Toji visaapimanti meilė kaip tik ir krenta į akis iš karto, kai peržengi ilgametės Šilutės medicinos seselės Janinos BALČIAUSKIENĖS namų slenkstį.

Buvusi Šilutės poliklinikos ir ligoninės medikė J.Balčiauskienė pažįstama daugeliui vyresnės kartos šilutiškių, mat mūsų miesto žmonių sveikata rūpinosi daug dešimtmečių.

Daugeliui pažįstamas buvo ir jos vyras a.a. Julius Balčiauskas, Klaipėdos krašto istorijos saugotojas, ilgus dešimtmečius puoselėjęs Šilutės želdinius, rūpinęsis ir Bitėnų kapinaičių apželdinimu, už nuopelnus Šilutės kraštui 1997 m. apdovanotas „Sidabrinės nendrės“ premija.

Prieš keletą savaičių į Žalgirio gatvę, kur pavyzdingai tvarkomoje sodyboje gyvena 90-metį švenčianti p. Janina, suko ir buvę jos kolegos, ir miesto seniūnijos bei rajono savivaldybės vadovai. O šeimininkė su lankytojais pasidalijo savo ilgo gyvenimo pastebėjimais apie pokario metų ir sovietinę sveikatos apsaugą, apie meilę vyrui ir ligoniams.

Atsiliepimų sąsiuvinyje – vien padėkosbalciauskiene sesele

Jokio kito darbo – tik medikės. Tokia svajonė kirbėjo jaunutės merginos Janinos galvoje baigiant mokyklą ir artėjant pasirinkimo metui. Prisimena, kaip iš Kaišiadorių rajono atvažiavusi į Vilnių pėsčiomis traukė upės pakrante, ieškodama tos išsvajotos Medicinos seserų mokyklos ir neabejodama savojo pašaukimo teisingumu.

Nors su atmintimi, anot pačios p.Janinos, nežinia kas pastaruoju metu darosi, bet ji gerai prisimena atvykimą pagal paskyrimą į Šilutę. Gavo apylinkės seselės darbą, tad su gydytoju kelias valandas kasdien sėdėdavo kabinete. Po to prasidėdavo kelionės po ligonių namus: kam vaistus suleisti, kam masažą ar kokią kitą procedūrą padaryti.

Gavo Janina ir butuką priešais ligoninę, kitoje gatvės pusėje esančiuose mediniuose nameliuose.

Po darbo ir naktimis Janina ėmėsi budėjimų ligoninėje, daugiausia – Vidaus ligų skyriuje. Vis prisimena, kad išvykstantiems ligoniams būdavo duodamas toks sąsiuvinis, kuriame jie turėję savo įspūdžius apie gydymą parašyti. Tame sąsiuvinyje Janinai būdavo surašytos vien padėkos…

Pokario medicina buvo primityvi

balciauskiene seselesIlgametė medikė net ir prašoma nesiima lyginti tuometės – pokario ir sovietmečio laikų – ir šiandieninės medicinos sistemų. Anot jos, tuomet viskas buvo primityvu – ir įranga, ir procedūros. Janina vertina progresą, sako suprantanti, kad viskas eina pirmyn, tad ir nostalgiškų ditirambų savo jaunystės laikų medicinai negieda.

Bet ji prisimena, kad ir sovietmečiu žmonės dažnai gydėsi žolelėmis, nes vaistai buvo brangūs. O gydytojai, anot jos, visi geri buvę.

„Dabar nežinau, kaip gydoma“, – sako Janina. Pas gydytojus ji retai vaikštanti, tik su ilgamete kolege, netoliese gyvenančia gydytoja Elena Mackevičiene kartais pabendraujanti, kai ši paobuoliauti užsukanti. O „vitaminų“ irgi išgerianti tik tokių, kurie „senatvės bėdą – galvos sukimą nuima“.

Gyvenimas buvo „fantazija“

Toje pačioje Šilutės ligoninėje dirbo ir toks ūkvedys, kuris buvo išnuomojęs kambarį jaunam vaikinui, dirbusiam „Šilutės baldų“ gamykloje kasininku. Vos pamatęs Janiną, tas ūkvedys tarė: „Aš tau pripiršiu vyrą“.

Kaip tarė, taip padarė, o to piršlio ranka tokia lengva buvo, kad Janina ir šiandien savo a.a. vyrą Julių vien mažybiniais vardais vadina. „Jis buvo idealas, pasaka, o ne žmogus“, – sako, kuomet žurnalistai klausia apie šeimyninį gyvenimą. Ir prideda dar visokių gražių žodelių, kuriais vadindavo savąjį Julių.

Ir viso pokalbio metu jubiliatė vis kreipia kalbą į savo gyvenimo draugo nuopelnus. Jis buvo Lietuvos sodininkystės draugijos narys, jis nuolat skiepijo medelius ir dalijo kaimynams ir visiems, kas tik balciauskiene kolektyvasnorėjo, jis mašinomis vežė paskiepytus augalus į Bitėnų kapinaites, kur kartu su bendraminčiais Marija ir Martynu Purvinais kūrė Mažosios Lietuvos panteoną. Jo skiepytais medeliais buvo „aprūpinti“ ir kunigai, apsodinta ir „Šilutės baldų“ teritorija, papuoštas H.Šojaus kapas, prie Savivaldybės stovintis paminklas, skirtas Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos ir Šilutės deklaracijai.

„Julius buvo toks geras, toks atsidavęs žmonėms“, – sako moteris, kuriai nuolat tenka priminti, jog šiandien – jos jubiliejus, vadinasi ir kalbėti norime apie ją.
„Apie jį aš daug galiu papasakoti, o aš – ką?.. Darbas ir namai buvo mano gyvenimas“ – kukliai sako senolė.
„Jūs, matyt, jį labai mylėjote?“ – lendame į dūšią. „O kaip gali nemylėti tokio vyro?..“ – klausimu atsako Janina. Ir prideda, kad jos gyvenimas su J.Balčiausku buvęs „fantazija“, nors ir labai daug dirbti reikėję.

Sodybą tvarkė pavyzdingai

Užaugino juodu du sūnus, kurie dabar Klaipėdoje ir Vilniaus krašte įsikūrė, bet džiaugtis anūkais Janina jau liko viena – Julius 2008 metais mirė.

Dabar J.Bačliauskienei visuose darbuose talkina nuomininkė Vida, kuri, anot senolės, yra kaip šeimos narys.

Balčiauskų namo kiemas ir dabar vasaromis praeivius žavi gėlynais, Juliaus sodintais želdiniais, o ant namo vis dar tebekabo lentelė, bylojanti, kad dar 1986-aisiais Lietuvos sodininkų draugija šiai sodybai suteikė pavyzdingai tvarkomos sodybos vardą.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.